POPIEÞIUS BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikðèioniðkàjà viltá

Vyskupams, kunigams ir diakonams,
vienuoliams bei vienuolëms ir
visiems á Kristø tikintiems pasaulieèiams

2007 lapkrièio 30

TURINYS

Pratarmë
Tikëjimas yra viltis
Tikëjimo vilties supratimas Naujajame Testamente ir ankstyvojoje Baþnyèioje
Amþinasis gyvenimas – kas tai?
Ar krikðèioniðkoji viltis individualistinë?
Krikðèioniðkojo tikëjimo-vilties pokytis Naujausiais laikais
Tikrasis krikðèioniðkosios vilties pavidalas
Vilties mokymosi ir lavinimo vietos
    I. Malda kaip vilties mokykla
   II. Veikla ir kanèia kaip vilties mokymosi vietos 
  III. Teismas kaip vilties mokymosi bei lavinimo vieta
Marija – vilties þvaigþdë

Pratarmë

1. „SPE SALVI facti sumus – esame iðgelbëti viltimi“, – romieèiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, iðgelbëjimas, anot krikðèioniðkojo tikëjimo, nëra tiesiog duotas. Jis mums siûlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dëka galime pakelti dabartá: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei jà priimti, jei ji veda á koká nors tikslà ir jei esame dël to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintø kelionëje dedamas pastangas. Dabar iðkart kyla klausimas: kokio gi pobûdþio yra ta viltis, leidþianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dël to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie koká tikrumà èia kalbama?

Tikëjimas yra viltis

2. Prieð imdamiesi ðiø mûsø ðiandieniø klausimø, pirma turime ádëmiau ásiklausyti, kas apie viltá liudijama Šventajame Raðte. „Viltis“ tikrai yra pagrindinis biblinio tikëjimo þodis – toks, kad ávairiose vietose þodþius „tikëjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis. Taip Laiðke þydams „gilus tikëjimas“ (10, 22) artimai siejamas su „nepajudinamu vilties iðpaþinimu“ (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laiðke, krikðèionis raginant bûti pasirengusius átikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasmæ ir pagrindà (plg. 3, 15), „viltis“ lygiareikðmë „tikëjimui“. Tai, kad pirmøjø krikðèioniø sàmonæ esmingai lëmë suvokimas, jog jie gavo patikimos vilties dovanà, aikðtën taip pat iðkyla tada, kai krikðèioniðkoji egzistencija lyginama su gyvenimu iki tikëjimo arba kitø religijø sekëjø padëtimi. Paulius efezieèiams primena, kad jie iki susitikimo su Kristumi pasaulyje buvæ „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2, 12). Jis, be abejonës, þino, jog jie turi savo dievus, iðpaþásta savo religijà; taèiau jø dievai atsiskleidë esà abejotini, o ið jø prieðtaringø mitø nesklido jokia viltis. Nors ir turëjo dievus, jie vis dëlto buvo „be Dievo“ ir todël klaidþiojo tamsiame pasaulyje, neþinodami, kas jø laukia. In nihil ab nihilo quam cito recidimus (kaip greitai ið nieko nukrentame atgal á niekà) (1) – uþraðyta ant vieno to meto kapo. Šiais þodþiais aiðkiai iðreiðkiama tai, kà galvoje turëjo Paulius. Ta paèia dvasia tesalonikieèiams jis pareiðkia: neturite nusiminti „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). Èia irgi kaip skiriamasis krikðèioniø bruoþas iðkyla tai, kad jie turi ateitá; ne ta prasme, kad konkreèiai þinotø, kas jø laukia, bet ta, kad apskritai þino, jog jø gyvenimas ne tuðèias. Tik bûnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi. Tad dabar galime pasakyti: krikðèionybë buvo ne tik „geroji naujiena“, t. y. praneðimas apie iki tol neþinotus dalykus. Šiandiene kalba pasakytume, jog krikðèioniðkoji þinia buvusi ne vien „informacinë“, bet ir „performacinë“. Tai reiðkia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, kà galima paþinti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradþià faktams ir keièiantis gyvenimà. Tamsûs laiko, ateities vartai atveriami. Turintis viltá gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas.

3. Bet dabar kyla klausimas: kokia ðios vilties, kuri kaip viltis yra „atpirkimas“, esmë? Atsakymo ðerdis pateikta kà tik cituotame tekste ið Laiðko efezieèiams: efezieèiai iki susitikimo su Kristumi buvo be vilties, nes buvo „be Dievo pasaulyje“. Paþinti Dievà – tikràjá Dievà – reiðkia ágyti viltá. Mes, kurie visada gyvenome laikydamiesi krikðèioniðkosios Dievo sampratos ir esame prie jos pripratæ, vargiai besuvokiame turá ið tikro susitikimo su Dievu kylanèià viltá. Vienos mûsø laikø ðventosios pavyzdys galëtø kaþkiek padëti suvokti, kà reiðkia realiai pirmàkart sutikti ðá Dievà. Turiu galvoje popieþiaus Jono Pauliaus II ðventàja paskelbtà afrikietæ Juozapinà Bachità (Giuseppina Bakhita). Ji gimë maþdaug – tikslios datos ji neþinojo – 1869 m. Darfûre, Sudane. Devyneriø metø buvo pagrobta prekiautojø vergais, kruvinai sumuðta ir penkis kartus parduota Sudano vergø turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir þmonos verge tarnaite, kasdien bûdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italø prekiautojas nupirko jà italø konsului Callisto Legnani, dël mahdistø ásiverþimo gráþusiam á Italijà. Po tokiø baisiø „ðeimininkø“, kuriems ji iki tol priklausë, Bachita èia pagaliau paþino visiðkai kitoká „ðeimininkà“, kurá Venecijos dialektu vadino „paron“, – bûtent gyvàjá Dievà, Jëzaus Kristaus Dievà. Iki tol jos paþinti ðeimininkai jà niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Taèiau dabar ji iðgirdo, jog egzistuoja visø ðeimininkø paron, visø vieðpaèiø Vieðpats, ir kad tas Vieðpats yra geras, pats gerumas. Ji patyrë, kad tas Vieðpats paþásta ir jà, kad ji irgi yra jo sukurta, maþa to, mylima. Ji irgi buvo mylima ðio aukðèiausiojo Paron, kurio atþvilgiu visi kiti ðeimininkai tëra menki tarnai. Ji buvo paþástama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisiëmæs nuplaktojo dalià ir dabar laukë jos sëdëdamas „Tëvo deðinëje“. Dabar ji turëjo „viltá“ – ne tik kuklià viltá surasti ne tokius þiaurius ðeimininkus, bet ir didelæ viltá: að esu tikrai mylima, kad ir kas man nutiktø, – esu tos Meilës laukiama. Todël ir mano gyvenimas yra geras. Taip paþindama viltá, ji pasijuto esanti „atpirkta“, suvokë esanti ne vergë, bet laisvas Dievo vaikas. Ji suprato, kà norëjo pasakyti Paulius primindamas efezieèiams, kad jie pirmiau pasaulyje buvæ be vilties ir be Dievo – be vilties dël to, kad be Dievo. Todël kai jà norëjo gràþinti á Sudanà, ji ten vykti atsisakë; nenorëjo vël bûti atskirta nuo savojo „Paron“. 1890 m. sausio 9 d. ji buvo pakrikðtyta bei sutvirtinta ir priëmë pirmàjà ðventàjà Komunijà ið Venecijos patriarcho rankø. 1896 m. gruodþio 8 d. Veronoje davë áþadus bei ástojo á Canossos seserø kongregacijà ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartø – per savo ávairias keliones po Italijà stengdavosi paakinti imtis misijos: iðlaisvinimà, patirtà per susitikimà su Jëzaus Kristaus Dievu, ji troðko perteikti kitiems, kuo didesniam bûriui. Jai gimusios ir jà „atpirkusios“ vilties ji negalëjo pasilikti sau: ta viltis turëjo pasiekti daugelá, visus.

Tikëjimo vilties supratimas Naujajame Testamente ir ankstyvojoje Baþnyèioje

4. Prieð imdamiesi klausimo, ar susitikimas su Kristumi, mums savo veidà parodþiusiu ir savo ðirdá atvërusiu Dievu, ir mums gali bûti ne vien „informacinis“, bet bûtent „performacinis“, t. y. taip perkeisti mûsø gyvenimà, kad jaustumës esà atpirkti jo teikiamos vilties, dar kartà gráþkime á ankstyvàjà Baþnyèià. Nesunku suvokti, jog tà patá, kà ir vargana vergë Bachita ið Afrikos, patyrë ir daugybë muðamø bei vergystei pasmerktø þmoniø krikðèionybës prieðauðriu. Krikðèionybë neatneðë socialinës revoliucinës þinios, kokià, pavyzdþiui, skelbë kruvinose kovose kritæs Spartakas. Jëzus nebuvo Spartakas, jis nebuvo iðsilaisvinimo kovotojas kaip Barabas arba Bar Kochba. Jëzus, kuris pats mirë ant kryþiaus, atneðë visiðkai kà kita – susitikimà su visø vieðpaèiø Vieðpaèiu, susitikimà su gyvuoju Dievu ir per tai – susitikimà su viltimi, stipresne uþ vergystës kanèias ir todël ið vidaus pakeitusià gyvenimà ir pasaulá. Nauja aiðkiausiai atsiskleidþia ðventojo Pauliaus Laiðke Filemonui. Šis laiðkas labai asmeniðkas, Paulius já paraðë kalëjime ir áteikë pabëgusiam vergui Onesimui, kad ðis perduotø já savo ðeimininkui – bûtent Filemonui. Taip, Paulius siunèia pas já pabëgusá vergà atgal jo ðeimininkui ir tai daro ne ásakmiai, bet praðydamas: „Praðau tave uþ savo vaikà, kurio tëvu tapau bûdamas surakintas, – uþ Onesimà... Siunèiu tau já kaip savo ðirdá... Galbût jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavæs, kad galëtum já turëti amþinai jau ne kaip vergà, o daugiau – kaip mylimà brolá“ (Fm 10–16). Þmonës, kuriuos civilinio statuso poþiûriu siejo ðeimininko ir vergo santykis, kaip vienatinës Baþnyèios nariai dabar tapo broliais ir seserimis – taip vienas kità vadindavo krikðèionys. Per Krikðtà jie buvo atgimæ, gëræ tos paèios Dvasios ir kartu vienas ðalia kito priëmæ Vieðpaties Kûnà. Visuomenæ, net jei jos iðorinës struktûros iðliko tos paèios, tai pakeitë ið vidaus. Kai Laiðke þydams kalbama, jog krikðèionys èia neturi nuolatinio miesto, bet ieðko bûsimojo (plg. Þyd 11, 13–16; Fil 3, 20), tikrai nenorima tik guosti ateitimi: dabartinë visuomenë krikðèioniø pripaþástama netinkama; jie priklauso naujai visuomenei, kurios link kartu keliauja ir kuri jø kelionëje jau nuvokiama.

5. Pridurtinas dar vienas aspektas. Pirmajame laiðke korintieèiams (1, 18–31) mums parodoma, kad daugelis pirmøjø krikðèioniø priklausë apatiniam socialiniam sluoksniui ir galëjo patirti naujà viltá taip, kaip mums atskleidë Bachitos pavyzdys. Taèiau nuo pradþiø bûta atsivertimø ir tarp kilmingø bei mokytø þmoniø, mat jie irgi gyveno „be vilties ir be Dievo pasaulyje“. Mitas savo átikimumà buvo praradæs, Romos valstybinë religija virtusi grynomis apeigomis, kurios bûdavo sàþiningai atliekamos, bet dabar vedë tik prie „politinës religijos“. Filosofinis racionalizmas dievus buvo iðtrëmæs á to, kas nëra tikrovë, sritá. Dievybë bûdavo ávairiopai áþvelgiama kosminëse galiose, taèiau Dievo, kuriam bûtø galima melstis, nebuvo. Paulius esminæ tuometinës religijos problematikà visiðkai tiksliai vaizduoja gyvenimui „Kristumi“ prieðprieðindamas gyvenimà „pasaulio pradmenimis“ (plg. Kol 2, 8). Šiuo atþvilgiu iðkalbingas galëtø bûti vienas ðventojo Grigaliaus Nazianzieèio tekstas. Jis teigia, jog tà akimirkà, kai þvaigþdës atvesti iðminèiai pagarbino naujàjá karaliø, astrologijai atëjo galas, nes dabar þvaigþdës skrieja Kristaus nustatyta orbita (2). Šioje scenoje ið tiesø apgræþiamas tuometinis pasaulëvaizdis, kitokiu bûdu vël klestintis mûsø laikais. Pasaulá, þmogø galiausiai valdo ne pasaulio pradmenys, ne materijos dësniai, bet þvaigþdes, t. y. Visatà, valdo asmeniðkas Dievas; galutinis þodis tenka ne materijos ir evoliucijos dësniams, bet protui, valiai, meilei – Asmeniui. O kai tà Asmená paþástame, ir jis mus paþásta, negailestinga materialiøjø elementø tvarka tikrai neturi paskutinio þodþio, tada esame ne Visatos ir jos dësniø vergai, bet laisvi. Toks suvokimas Antikoje buvo bûdingas atviroms bei ieðkanèioms sieloms. Dangus nëra tuðèias. Gyvenimas nëra vien materijos dësniø bei atsitiktinybiø vaisius, visame ir kartu virð visa yra asmeniðka valia, Dvasia, Jëzuje atsiskleidusi kaip Meilë (3).

6. Toká supratimà – mirties akivaizdoje, kai gyvenimo prasmës klausimas tampa neiðvengiamas, – vaizdþiai iliustruoja ankstyvojo krikðèionybës laikotarpio sarkofagai. Ant senoviniø sarkofagø Kristaus pavidalas aiðkinamas dviem ávaizdþiais – filosofo ir ganytojo. Filosofija anuomet paprastai nebuvo laikoma sunkia akademine disciplina, kokia ji yra ðiandien. Filosofas veikiau bûdavo tas, kuris mokëjo mokyti esminio meno – meno deramu bûdu bûti þmogumi, meno gyventi ir mirti. Þmonës jau seniai buvo supratæ, jog daugelis tø, kurie keliaudavo kaip filosofai, kaip gyvenimo mokytojai, buvo tik ðarlatanai, savo þodþiais uþsidirbantys pinigus, taèiau neturintys kà pasakyti apie tikrà gyvenimà. Juo labiau trokðta tikro filosofo, galinèio parodyti gyvenimo kelià. Treèiojo amþiaus pabaigoje Romoje ant vieno vaiko sarkofago Lozoriaus prikëlimo ið numirusiø kontekste pirmàkart atsiranda Kristaus kaip tikrojo filosofo, vienoje rankoje laikanèio Evangelijà, kitoje – filosofo kelionës lazdà, pavidalas. Su ðia savo lazda jis nugali mirtá; Evangelija moko tiesos, kurios bergþdþiai ieðkojo keliaujantys filosofai. Šiuo vaizdu, vëliau ilgai iðsilaikiusiu sarkofagø mene, aiðkiai parodoma, kà ir mokyti, ir paprasti þmonës atrasdavo Kristuje: jis mums sako, kas ið tiesø yra þmogus ir kà jis turëtø daryti, kad tikrai bûtø þmogus. Jis rodo mums kelià, ir ðis kelias yra tiesa. Jis yra ir kelias, ir tiesa, todël ir gyvenimas, kurio visi ieðko. Jis rodo mums tolyn uþ mirties nusidriekiantá kelià; tik tas, kas ástengia tai padaryti, yra tikrasis gyvenimo mokytojas. Toks pat supratimas vaizdþiai iðreiðkiamas ir ganytojo ávaizdþiu. Kaip filosofo ávaizdþio, taip ir ganytojo paveikslo atveju ankstyvoji Baþnyèia galëjo pasiremti egzistuojanèiais romënø meno pavyzdþiais. Ganytojas ten daþniausiai þymëdavo svajonæ apie giedrà ir paprastà gyvenimà, kurio trokðdavo didmiesèio ðurmulio supami þmonës. Dabar ðis ávaizdis buvo perskaitytas naujame kontekste, suteikusiame jam gilesná turiná: „Vieðpats yra mano Ganytojas, man nieko netrûksta... Nors einu per tamsiausià slëná, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi...“ (Ps 23, 1.4). Tikrasis ganytojas tas, kuris þino ir takà per mirties slëná, kuris su manimi eina ir mane veda didþiausios vienatvës keliu, kur manæs niekas negali lydëti: jis pats yra nuëjæs ðá kelià, nuþengæs á mirties karalystæ, nugalëjæs mirtá ir sugráþæs, idant dabar mus lydëtø bei teiktø mums tikrumo, jog ðá kelià kartu su juo galime áveikti ir mes. Suvokimas, jog egzistuoja tas, kuris lydi mane mirtyje ir savo lazda bei vëzdu gina, tad man nereikia nieko bijoti (plg. Ps 23, 4), – ir buvo toji nauja „viltis“, iðauðusi tikinèiojo gyvenimui.

7. Turime dar kartà gráþti prie Naujojo Testamento. Laiðko þydams vienuoliktajame skyriuje (1 eil.) pateikiamas savotiðkai artimai su viltimi suausto tikëjimo apibrëþimas. Dël pagrindinio ðio sakinio þodþio nuo Reformacijos laikø tarp egzegetø nerimo ginèas, kuris ðiandien, rodos, vël krypsta bendro aiðkinimo linkme. Šá pagrindiná þodá kol kas paliksiu neiðverstà. Tada sakinys bûtø toks: „Tikëjimas yra hipostazë to, ko viliamës, árodo tikrovæ, kurios nematome.“ Baþnyèios tëvams ir Viduramþiø teologams buvo aiðku, kad graikiðkas þodis hypostasis lotynø kalboje perteiktinas þodþiu substantia. Toks yra ir senojoje Baþnyèioje atsiradæs ðio teksto vertimas: „Est autem fides sperandarum substantia rerum, argumentum non apparentium“ – tikëjimas yra dalykø, kuriø viliamasi, „substancija“, árodymas to, kas nematoma. Tomas Akvinietis (4), pasitelkdamas filosofijos tradicijos, kurios jis laikosi, terminologijà, ðitai aiðkina taip: tikëjimas yra habitus, t. y. tvari dvasios laikysena, kuria mumyse prasideda amþinasis gyvenimas ir kuri intelektà paskatina pritarti tam, ko jis nemato. Tad „substancijos“ sàvoka modifikuojama ta prasme, kad per tikëjimà pradmeniðkai, galima sakyti, „embrioniðkai“ – vadinasi, „substanciðkai“ – jau yra tai, ko viliamës, – visas tikras gyvenimas. Ir bûtent dël to, kad jau yra pats dalykas, bûsimo dalyko dabartis teikia tikrumo: tie bûsimi „dalykai“ iðoriniame pasaulyje dar neregimi, taèiau, kaip pradmeniðkà bei dinamiðkà tikrovæ neðiodami savyje, jau dabar juos galime kaþkiek suvokti. Liuteriui, kuris Laiðko þydams ne itin mëgo, „substancijos“ sàvoka jo poþiûrio á tikëjimà perspektyvoje nieko nereiðkë. Todël þodá hipostazë/substancija jis suprato ne objektyvia prasme (kaip mumyse esanèià tikrovæ), bet subjektyvia prasme, kaip tam tikros vidinës laikysenos apraiðkà, taigi nuosekliai kaip subjekto laikysenà turëjo suprasti ir þodá argumentum. Toks aiðkinimas – bent Vokietijoje – XX a. ásivyravo ir katalikø egzegezëje, todël vyskupø patvirtintame vieningajame Naujojo Testamento vertime raðoma: „Glaube aber ist: Feststehen in dem, was man erhofft, Überzeugtsein von dem, was man nicht sieht“ („Bet tikëjimas yra laikymasis to, ko viliamasi, buvimas ásitikinusiam tuo, kas nematoma“). Šis pasakymas, kaip toks, nëra klaidingas, bet teksto prasmës neatitinka, nes pavartotam graikiðkam þodþiui (elenchos) bûdinga ne subjektyvaus „ásitikinimo“, bet objektyvaus „árodymo“ reikðmë. Todël naujesnioji evangelikø egzegezë pagrástai priartëjo prie kitokio poþiûrio: „Bet dabar nebëra abejoniø, kad ðis klasikiniu tapæs protestantiðkas aiðkinimas neiðlaiko kritikos.“ (5) Tikëjimas yra ne tik asmens tiesimasis á bûsimus dalykus, dabar dar visiðkai nesanèius: jis pats mums kai kà duoda. Jis mums jau dabar duoda kaþkiek laukiamos tikrovës, o bûtent ði dabartinë tikrovë tampa mums to, kas dar nematoma, „árodymu“. Juo ateitis átraukiama á dabartá, todël nebëra grynas „dar ne“. Tokios ateities buvimas keièia dabartá; dabartis palytima bûsimos tikrovës, ir taip bûsimi dalykai áþengia á dabartinius, o dabartiniai – á bûsimus.

8. Toks aiðkinimas ima atrodyti dar pagrástesnis bei turintis ryðá su realiu gyvenimu paþvelgus á Laiðko þydams deðimtojo skyriaus 34 eilutæ, kalbos ir turinio poþiûriu susijusià su ðiuo vilties kupino tikëjimo apibrëþimu bei jam parengianèià. Autorius èia kreipiasi á persekiojimà patyrusius tikinèiuosius ir jiems sako: „Jûs kentëjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto (hyparchonton – Vulgata: bonorum) iðplëðimà, þinodami, jog turite geresná ir nenykstantá lobá (hyparxin – Vulgata: substantiam).“ Hyparchonta yra nuosavybë, tai, kas þemiðkoje egzistencijoje sudaro pragyvenimo priemones, bûtent gyvenimo pagrindà, „substancijà“, kuria kliaujamasi. Ši „substancija“, áprastinis gyvenimo saugumas, ið krikðèioniø per persekiojimà buvo atimta. Jie tà pakëlë, nes tokià materialià substancijà ir taip laikë abejotina. Jie galëjo jos atsisakyti, nes buvo atradæ geresná savo egzistencijos „pagrindà“ – toká, kuris nenyksta ir negali bûti niekieno atimtas. Neámanoma nepastebëti ryðio tarp abiejø „substancijos“ pavidalø: tarp pragyvenimo priemoniø, arba materialaus pagrindo, ir tikëjimo þodþio kaip „pagrindo“, kaip nenykstamos „substancijos“. Tikëjimas duoda gyvenimui naujà pagrindà, naujà pamatà, ant kurio gali stovëti þmogus, taip áprastinis pamatas, bûtent kliovimasis materialinëmis pajamomis, tampa santykiniu. To gyvenimo pamato, kuris tik tariamai palaiko, nors jo áprastinë reikðmë jokiu bûdu neneigtina, atþvilgiu randasi nauja laisvë. Ši nauja laisvë, mums dovanotos naujos „substancijos“ suvokimas reiðkësi ne tik kankinyste, kuria þmonës prieðinosi ideologijos visagalybei ir jos politinëms struktûroms ir taip savo mirtimi atnaujino pasaulá. Ji pirmiausia rodësi didþiaisiais atsiþadëjimais, pradedant senovës vienuoliais ir baigiant Pranciðkumi Asyþieèiu bei mûsø laikø þmonëmis, kurie, rinkdamiesi ðiuolaikinius paðvæstojo gyvenimo institutus ir sàjûdþius, akinami Kristaus meilës, palieka viskà, idant neðtø kitiems tikëjimà ir Kristaus meilæ, padëtø tiems, kuriø kûnas ir siela kenèia. Èia naujoji „substancija“ tikrai atsiskleidë kaip „substancija“, ið ðiø Kristaus palytëtø þmoniø vilties kilo viltis kitiems, gyvenusiems tamsoje ir be vilties. Pasirodë, kad ðis naujas gyvenimas tikrai turi „substancijos“ ir yra kitus gaivinanti „substancija“. Mums, þvelgiantiems á ðiuos pavidalus, jø veikla ir gyvenimas tikrai „árodo“, jog bûsimi dalykai, Kristaus paþadas yra ne tik lauktina tikrovë, bet ir tikra dabartis – kad jis tikrai yra „filosofas“ ir „ganytojas“, mokantis mus, kas yra gyvenimas ir kur já rasti.

9. Norëdami giliau suprasti ðá dviejø substancijos pavidalø – hypostasis ir hyparchonta – ir dviejø jais iðreiðkiamø gyvenimo bûdø apmàstymà, turëtume dar glaustai pagvildenti du su tai susijusius þodþius, aptinkamus Laiðko þydams deðimtajame skyriuje. Tai þodþiai hypomone (10, 36) ir hypostole (10, 39). Hypomone paprastai verèiamas kaip „kantrybë“ – „iðtvermë, pastovumas“. Toks gebëjimas laukti kantriai pakeliant iðbandymus tikinèiajam bûtinas, kad gautø, „kas paþadëta“ (10, 36). Ankstyvojo judaizmo religiniame gyvenime ðis þodis pabrëþtinai vartotas Izraeliui bûdingam Dievo laukimui – iðtvermingai iðtikimybei Dievo atþvilgiu remiantis Sandoros tikrumu Dievui prieðiðkame pasaulyje nusakyti. Juo þymima gyva viltis, gyvenimas vilties tikrumu. Naujajame Testamente toks Dievo laukimas, toks laikymasis Dievo ágyja naujà prasmæ: Dievas pasirodë Kristuje. Jis jau perteikë mums naujø bûsimøjø dalykø „substancijà“, ir dël to Dievo laukimas ágijo naujo tikrumo. Tai bûsimøjø dalykø laukimas remiantis jau dovanota dabartimi. Tai laukimas Kristaus akivaizdoje, su dabar ir èia esanèiu Kristumi, kad bûtø atbaigtas jo Kûnas þvelgiant á jo galutinio atëjimo perspektyvà. Tuo tarpu þodþiu hypostole galvoje turimas atsitraukimas, nedrástant atvirai ir sàþiningai pasakyti tiesos, kuri gali bûti pavojinga. Toks slapstymasis nuo þmoniø jø bijant veda á „praþûtá“ (Þyd 10, 39). O taip, prieðingai, graþiai Antrajame laiðke Timotiejui (1, 7) apibûdinama pamatinë krikðèioniø laikysena: „Dievas gi mums davë ne baimës dvasià, bet galybës, meilës ir protingumo Dvasià.“

Amþinasis gyvenimas – kas tai?

10. Ligi ðiol kalbëjome apie tikëjimà bei viltá Naujajame Testamente ir ankstyvojoje krikðèionijoje, taèiau sykiu buvo akivaizdu, jog kalbame ne tik apie praeitá, bet kad visa tai susijæ su þmogaus gyvenimu ir mirtimi apskritai, vadinasi, aktualu taip pat mums èia ir ðiandien. Vis dëlto dabar visiðkai aiðkiai turëtume paklausti: ar krikðèioniðkasis tikëjimas mums ðiandien irgi yra mûsø gyvenimà keièianti bei remianti viltis? Ar jis mums yra „performacinis“ – naujaip gyvenimà formuojanti þinia, ar tik „informacija“, kurià galima padëti á ðalá ir kuri atrodo pasenusi naujesnës informacijos akivaizdoje? Ieðkodamas atsakymo, norëèiau pradëti nuo klasikinës dialogo formos, kuria per Krikðto apeigas naujagimiui bûdavo atveriamas kelias á tikinèiøjø bendruomenæ bei atgimimà Kristuje. Ið pradþiø kunigas pasiteiraudavo, koká vardà tëvai iðrinkæ kûdikiui, ir toliau klausdavo: „Ko praðai Baþnyèios?“ Atsakymas: „Tikëjimo.“ „Kà tikëjimas tau dovanoja?“ – „Amþinàjá gyvenimà.“ Tokiu dialogu tëvai siekdavo kûdikiui atverti vartus á tikëjimà, nes raktà, atidarantá duris á „amþinàjá gyvenimà“, matë tikinèiøjø bendruomenëje, tikëjime. To paties per Krikðtà, tampant krikðèionimi, siekiama ir ðiandien: tai ne tik socializacijos bendruomenëje, tiesiog priëmimo á Baþnyèià aktas, tëvai tikisi krikðtijamajam didesniø dalykø – kad jam tikëjimas, nuo kurio neatsiejama Baþnyèia ir jos sakramentai, dovanos gyvenimà – amþinàjá gyvenimà. Tikëjimas yra vilties substancija. Bet dabar iðkyla klausimas: o ar to trokðtame, ar trokðtame amþinai gyventi? Galbût daugelis tikëjimà ðiandien atmeta tiesiog dël to, kad jiems amþinojo gyvenimo atrodo neverta siekti. Jie trokðta ne amþinojo, bet dabartinio gyvenimo, kuriam tikëjimas amþinuoju gyvenimu veikiau stoja skersai kelio. Gyventi amþinai – be galo – atrodo veikiau prakeiktis negu dovana. Tiesa, mirtá trokðtama kiek galima atitolinti. Bet gyventi be pabaigos – tai gali bûti nuobodu ir galiausiai nepakeliama. Kaip tik tai, pavyzdþiui, teigia Baþnyèios tëvas Ambraziejus sakydamas kalbà per savo iðkeliavusio brolio Satyro laidotuves: „Mirtis nebuvo prigimties dalis, taèiau tapo prigimtimi. Dievas nebuvo ásteigæs mirties nuo pradþiø, bet davë kaip vaistà... Dël nusiþengimo pasmerktas nepaliaujamam darbui ir nepakeliamam liûdesiui þmogaus gyvenimas tapo varganas. Blogybëms turëjo bûti padaryta galas, idant mirtimi bûtø atkurta tai, ko trûko gyvenime. Nemirtingumas bûtø labiau naðta negu dovana, jei ne malonë.“ (6) Jau anksèiau Ambraziejus buvo sakæs: „Nëra ko dël mirties dejuoti, nes ji yra þmogaus iðganymo prieþastis.“(7)

11. Kad ir kà ðventasis Ambraziejus tais þodþiais norëjo pasakyti, tiesa tai, kad mirties paðalinimas arba jos praktiðkai neribotas atitolinimas ástumtø Þemæ ir paèià þmonijà á nepakeliamà bûvá ir neduotø naudos në paèiam individui. Mûsø laikysenai aiðkiai bûdingas prieðtaravimas, kreipiantis á vidiná mûsø paèios egzistencijos prieðtaringumà. Viena vertus, nenorime mirti, ir, kad mirtume, pirmiausia nenori tas, kuris mus myli. Bet, kita vertus, netrokðtame taip be galo egzistuoti, o ir Þemë tam nesukurta. Tad ko trokðtame ið tikrøjø? Toks mûsø laikysenos paradoksalumas verèia kelti dar gilesná klausimà: kas ið tikrøjø yra „gyvenimas“? Ir kà ið tikrøjø reiðkia þodis „amþinybë“? Bûna akimirkø, kai staiga pajuntame: ðtai, ðtai jis, tikrasis gyvenimas, toksai jis turëtø bûti. Tuo tarpu, kà kasdiene kalba vadiname „gyvenimu“, ið tikrøjø nëra gyvenimas. Augustinas Probai, turtingai naðlei romënei ir trijø konsulø motinai, adresuotame ilgame laiðke apie maldà yra paraðæs: ið tiesø tenorime vieno dalyko – „laimingo gyvenimo“, gyvenimo, kuris yra tiesiog gyvenimas, tiesiog „laimë“. Galiausiai nieko kita nemeldþiame. Niekur kitur ir nekeliaujame – visada rûpi tik ðitai. Taèiau Augustinas po to priduria: geriau paþvelgus, net neþinome, ko ið tiesø ilgimës, ko ið tiesø norime. To neþinome; net tomis akimirkomis, kai manome, jog prie to prisilieèiame, to nepasiekiame. „Mes juk neþinome, ko turëtume deramai melsti“, – kartoja jis ðventojo Pauliaus þodþius (Rom 8, 26). Þinome tik, kad ðitai ne tai. Neþinodami vis dëlto þinome, jog tai turi egzistuoti. „Tad mumyse glûdi tam tikras, jei taip galima sakyti, mokytas neþinojimas (docta ignorantia)“, – raðo jis. Neþinome, ko tikrai norëtume; ðio „tikrojo gyvenimo“ nepaþástame ir kartu suprantame, jog turi egzistuoti kaþkas, ko nepaþástame ir kur link esame kreipiami (8).

12. Manau, jog Augustinas èia labai tiksliai ir iðliekamai svariai nusako esminá þmogaus bûvá, ið kurio kyla visi jo prieðtaravimai bei viltys. Kaþkaip trokðtame paties gyvenimo, tikrojo, mirties nepalieèiamo gyvenimo; bet kartu neþinome, ko link esame stumiami. Negalime liautis á tai tiesæsi ir kartu þinome, jog visa, kà galime patirti ar ágyvendinti, yra ne tai, ko trokðtame. Tas neþinomas „dalykas“ yra tikroji mus genanti viltis, ir tai, kas neþinoma, kartu yra visos nevilties bei visø pozityviø ar destruktyviø pastangø autentiðko pasaulio, autentiðko þmogaus link prieþastis. Pasakymu „amþinasis gyvenimas“ mëginama tam neþinomam ir kartu þinomam dalykui suteikti vardà. Tai neiðvengiamai nepakankamas, veikiau painiavà keliantis pasakymas. Juk þodá „amþinas“ suprantame kaip tà, kas neturi pabaigos, o tai mus gàsdina; þodis „gyvenimas“ kreipia mus á paþástamà gyvenimà, kurá mylime, kurio nenorëtume prarasti ir kuriame kartu yra daugiau vargo negu atgaivos; todël jo trokðtame ir kartu nenorime. Galime tik mëginti mintimis pabëgti ið laikiðkumo, kuriame esame ákalinti, bei ásivaizduoti, jog amþinybë yra ne nepabaigiama kalendoriniø dienø seka, bet savotiðka didþiausio iðsipildymo akimirka, kai mus aprëpia visuma, o mes – visumà. Tai bûtø akimirka, kai panirtume á begalinës meilës vandenynà, kur nebebûtø jokio laiko, jokio pirma ir po to. Galime tik ásivaizduoti, kad tokia akimirka yra gyvenimas tikràja ðio þodþio prasme, vis naujas panirimas á bûties platybæ, bûnant tiesiog apimtam dþiaugsmo. Jëzus Jono evangelijoje apie tai ðitaip sako: „Að jus vël pamatysiu, tada jûsø ðirdys dþiûgaus, ir jûsø dþiaugsmo niekas ið jûsø nebeatims“ (Jn 16, 22). Šia linkme turime màstyti norëdami suprasti, á kà taikosi krikðèioniðkoji viltis, ko laukiame ið tikëjimo ir mûsø gyvenimo su Kristumi (9).

Ar krikðèioniðkoji viltis individualistinë?

13. Amþiø tëkmëje krikðèionys mëgino ðá þinojimà ir kartu neþinojimà perteikti ásivaizduojamais pavidalais ir iðplëtojo „dangaus“ ávaizdþius, kurie visada iðlieka tolimi nuo to, kà ið tikro þinome tik negatyviai, per neþinojimà. Visi ðie mëginimai pavaizduoti viltá daugybæ þmoniø visais amþiais skatino gyventi tikëjimu, dël to atsisakant savo hyparchonta, materialios savo gyvenimo substancijos. Laiðko þydams autorius vienuoliktajame skyriuje apmetë savotiðkà viltimi gyvenanèiøjø bei jø patirties kelionëje istorijà, besidriekianèià nuo Abelio iki dabarties. Naujaisiais laikais tokios vilties atþvilgiu pasigirdo vis grieþtesnë kritika: ji esanti grynas individualizmas, paliekantis visà pasaulá jo skurdui ir prieglobsèio ieðkantis tik privaèiame amþinajame iðganyme. Henris de Lubacas savo pamatinio veikalo Catholicisme. Aspects sociaux du dogme pratarmëje parinko keletà bûdingø ðio poþiûrio pavyzdþiø, ið kuriø vienà verta pacituoti: „Ar radau dþiaugsmà? Ne... Radau savo dþiaugsmà. Tai visiðkai kas kita... Jëzaus dþiaugsmas gali bûti asmeninis. Jis gali priklausyti vienam þmogui, ir tada tas þmogus iðgelbëtas. Jis ramybëje <...>, dabar ir visados, taèiau vienas. Tokia dþiaugsmo vienatvë nerimo nekelia, prieðingai, jis juk iðrinktasis! Savo palaimoje jis keliauja per mûðius su roþe rankoje.“ (10)

14. Prieðingai, Lubacas, remdamasis Baþnyèios tëvø teologijos visu platumu, ástengë parodyti, kad iðganymas visada laikytas bendruomenine tikrove. Paèiame Laiðke þydams kalbama apie „miestà“ (plg. 11, 10.16; 12, 22; 13, 14), tai yra apie bendruomeniná iðganymà. Atitinkamai nuodëmæ Baþnyèios tëvai suvokia kaip þmoniø giminës vienybës sugriovimà, kaip susiskaldymà ir pasidalijimà. Babelis, kalbø supainiojimo ir persiskyrimo vieta, iðkyla kaip to, kas ið esmës yra nuodëmë, iðraiðka. Todël „atpirkimas“ atrodo kaip vienybës atkûrimas, visus vël jungiantis á vieningà visumà, imanèià ryðkëti tarp pasaulio tikinèiøjø. Mums èia bûtina gilintis á visus tekstus, kuriuose aikðtën iðkyla bendruomeninis vilties pobûdis. Pasilikime prie Augustino laiðko Probai, kuriame jis mëgina kaþkiek apibûdinti tà þinomà ir kartu neþinomà tiesà, kurios ieðkome. Iðeities taðkas jam buvo pasakymas „palaimingas gyvenimas“. Dabar jis cituoja Ps 144, 15: „Laiminga ta tauta, kurios Dievas yra Vieðpats“ ir tæsia: „Kad ðiai tautai priklausytume ir <...> kartu su ja pasiektume nesibaigiantá gyvenimà su Dievu, ásakymø tikslas yra meilë ið tyros ðirdies, geros sàþinës ir nuoðirdaus tikëjimo (1 Tim 1, 5).“ (11) Šis tikrasis gyvenimas, á kurá vis stengiamës kaþkaip tiestis, neatsiejamas nuo gyvenimo kartu su „tauta“ ir kiekvienam individui gali tapti tikrove tik ðitame Mes. Jis suponuoja iðëjimà ið mûsø Að kalëjimo, nes tik ðio visuotinio subjekto atvirumas atveria ir mûsø akis, kad jos galëtø iðvysti dþiaugsmo ðaltiná, paèià meilæ – Dievà.

15. Tokia á bendruomenæ orientuota „palaimingo gyvenimo“ vizija kreipia anapus pasaulio, taèiau kaip tik dël to susijusi su ðio pasaulio statydinimu – labai ávairiais bûdais, nelygu istorinis kontekstas ir jo teikiamos ar ðalinamos galimybës. Augustino laikais, kai naujø tautø ásiverþimas grasino suardyti pasaulio audiná, iki tol kaþkiek garantavusá teisæ bei gyvenimà teisinëje bendruomenëje, norint iðgyventi kintanèiame pasaulyje svarbu buvo stiprinti tos gyvenimo bei taikos bendruomenës pagrindus. Meskime þvilgsná á daugiau ar maþiau atsitiktinai pasirinktà ir kai kuriais atþvilgiais pavyzdiná Viduramþiø momentà. Visuotinei sàmonei vienuolynai atrodo esà nusiðalinimo nuo pasaulio (contemptus mundi) ir pabëgimo nuo pareigø pasaulio atþvilgiu á privataus iðganymo paieðkas vietos. Bernardui Klervieèiui, á savo reformuotojo ordino vienuolynus patraukusiam bûrius jaunuoliø, atrodë kitaip. Jo akimis, vienuoliams teko uþduotis ir Baþnyèios, ir pasaulio atþvilgiu. Daugybe ávaizdþiø jis stengësi iðryðkinti vienuoliø atsakomybæ uþ Baþnyèià ir uþ visà þmonijà; jiems jis taikë Pseudo-Rufino þodþius: „Þmoniø giminë gyva nedaugeliu, nes jei jø nebûtø, þlugtø visas pasaulis...“ (12) Pasak jo, kontempliuojantieji – contemplantes – turi tapti þemës darbininkais – laborantes. Darbo kilnumas, krikðèioniø paveldëtas ið judaizmo, jau buvo suspindæs Augustino ir Benedikto vienuoliðkose regulose. Bernardas tai, kas pradëta, tæsia. Kilmingi jaunuoliai, bûriais traukæ á jo vienuolynus, turëjo imtis rankø darbo. Bernardas, tiesa, nedviprasmiðkai sako, jog vienuolynas negalás atkurti rojaus, taèiau kartu mano, jog kaip praktinis bei dvasinis „þemës dirbimas“ galás rengti naujà rojø. Nepaliestos girios plotas paverèiamas derlingu – bûtent tada kertami puikybës medþiai, ið sielø raunamos visokios piktþolës ir rengiama dirva, kurioje gali augti duona kûnui ir sielai . Argi dabartinë istorija mums ið naujo nepatvirtina, jog pasaulio pozityviai statydinti neámanoma niekur, kur sielos priþëlusios laukiniø augalø?

Krikðèioniðkojo tikëjimo-vilties pokytis Naujausiais laikais

16. Bet kaip galëjo iðsirutulioti ásivaizdavimas, kad Jëzaus þinia grieþtai individualistinë ir besitaikanti tik á individà? Kaip atsitiko, kad „sielø gelbëjimà“ imta aiðkinti kaip bëgimà nuo atsakomybës uþ visumà, o krikðèioniðkàjà programà laikyti savanaudiðka iðganymo paieðka, kai nerûpi tarnauti kitiems? Norëdami á tai atsakyti, turime mesti þvilgsná á Naujøjø laikø pagrindus. Jie ypaè iðryðkëja þvelgiant á Francisà Baconà. Kad auðo naujas metas – atradus Amerikà ir pasiekus naujø techniniø laimëjimø, dël kuriø tai tapo ámanoma, – yra akivaizdu. Bet kuo remiasi ði istorinë pervarta? Nauju eksperimento ir metodo santykiu, ágalinanèiu þmogø aiðkinti gamtà pasitelkiant jos dësnius ir per tai pagaliau pasiekti „meno pergalæ prieð gamtà“ (victoria cursus artis super naturam) (14). Bacono poþiûriu, nauja yra naujas mokslo ir praktikos santykis. Tai dabar pritaikoma ir teologijos lygmeniu: ðis naujas mokslo ir praktikos santykis reiðkiàs, kad þmogui Dievo duota ir per pirmàjà nuodëmæ prarasta valdþia kûrinijai bûsianti atkurta (15).

17. Atidþiai skaitant bei apmàstant ðias iðtaras, aikðtën iðkyla nerimà keliantis þingsnis: atkûrimo to, kà þmogus prarado iðvarytas ið rojaus, iki ðiol laukta ið tikëjimo á Jëzø Kristø, ir tai laikyta „atpirkimu“. Dabar ðio „atpirkimo“, prarastojo „rojaus“ atkûrimo laukiama nebe ið tikëjimo, bet ið neseniai surasto mokslo ir praktikos sàryðio. Tikëjimas tiesiog net neneigiamas, bet perkeliamas á kità plotmæ – vien to, kas privatu ir anapus pasaulio, plotmæ – ir sykiu padaromas kaþkaip pasauliui nebesvarbus. Tokia programinë vizija nulëmë Naujøjø laikø kelià ir vis dar tebelemia ðiandienæ tikëjimo krizæ, kuri ið esmës yra krikðèioniðkosios vilties krizë. Pagal Bacono samprotavimus, viltis ágyja naujà pavidalà. Dabar jos vardas – tikëjimas paþanga. Mat Baconui aiðku, kad neseniai atskleisti atradimai ir iðradimai tëra pradþia, kad ið mokslo ir praktikos sàveikos kils naujø atradimø ir gims visiðkai naujas pasaulis, þmogaus karalystë . Tad jis pateikë lauktinø iðradimø – net lëktuvo bei povandeninio laivo – vizijà. Tolesnëje paþangos idëjos raidoje dþiaugsmas matant regimà þmogiðkojo potencialo paþangà tik nuolatos patvirtindavo tikëjimà paþanga, kaip toká.

18. Sykiu á paþangos idëjos ðerdá kelià vis labiau prasiskina dvi kategorijos – protas ir laisvë. Paþanga pirmiausia yra didëjanti proto valdþia, o tas protas, savaime suprantama, laikomas gërio galia gërio labui. Paþanga yra visø panèiojanèiø saitø áveikimas – þengimas tobulos laisvës link. Pati laisvë taip pat laikoma grynu paþadu, þmogui vis visapusiðkiau save ágyvendinant. Abi sàvokos – laisvë ir protas – sykiu áima politiná aspektà. Mat proto karalystës laukiama kaip visiðkai iðsilaisvinusio þmogaus naujo bûvio. Taèiau tokios proto ir laisvës karalystës sàlygos ið pirmo þvilgsnio atrodo menkai teapibrëþtos. Susidaro áspûdis, jog protas ir laisvë laiduoja naujà tobulà þmoniø bendruomenæ tiesiog savaime, vien dël jiems bûdingo gerumo. Taèiau abi pagrindinës sàvokos – „protas“ ir „laisvë“ – tylomis visada prieðprieðintos tikëjimo ir Baþnyèios, taip pat to meto valstybiniø santvarkø saitams. Tad abi sàvokos turëjo revoliuciná milþiniðkos sprogstamosios galios potencialà.

19. Turime glaustai apþvelgti du esminius ðios vilties politinio ágyvendinimo etapus, nes jie labai svarbûs krikðèioniðkosios vilties keliui, jos supratimui bei iðlikimui. Pirmiausia minëtina Prancûzijos revoliucija – bandymas ásteigti dabar proto ir laisvës valdþià ir kaip politinæ tikrovæ. Apðvietos Europa á ðiuos ávykius ið pradþiø þiûrëjo susiþavëjusi, bet, jiems rutuliojantis, tapo priversta protà ir laisvæ apmàstyti ið naujo. Abi ávykiø Prancûzijoje recepcijos fazes puikiai iliustruoja du Immanuelio Kanto raðtai, kuriuose jis apmàsto tai, kas vyksta. 1792 m. jis paraðë kûriná Der Sieg des guten Prinzips über das Böse und die Gründung eines Reichs Gottes auf Erden („Gerojo principo pergalë prieð blogá ir Dievo karalystës ásteigimas þemëje“). Jame sako: „Laipsniðkas baþnytinio tikëjimo virtimas grynojo religinio tikëjimo vienvaldyste yra Dievo karalystës artinimasis.“ (17) Jis mums taip pat pareiðkia, kad revoliucijos gali paspartinti perëjimà nuo baþnytinio tikëjimo prie racionalaus tikëjimo. „Dievo karalystë“, apie kurià kalbëjo Jëzus, èia apibrëþiama naujaip ir ateina kitaip; randasi, taip sakant, naujas „greito atëjimo laukimas“: „Dievo karalystë“ ateina ten, kur „baþnytinis tikëjimas“ nugalimas ir pakeièiamas „religiniu tikëjimu“, t. y. paprastu racionaliu tikëjimu. 1795 m. raðinyje apie Ende aller Dinge („Visø dalykø pabaigà“) vaizdas jau kitoks. Dabar Kantas, greta natûralios, svarsto nenatûralios, blogos dalykø pabaigos galimybæ. Jis raðo: „Jei krikðèionybë vienà dienà liautøsi buvusi verta meilës <...>, tai tada þmogaus màstysenoje jos atþvilgiu ásivyrautø antipatija ir atmetimas, ir antikristas <...> pradëtø savo, kad ir trumpà, valdþià (veikiausia paremtà baime ir savanaudiðkumu): bet tada dël to, kad likimas neleido krikðèionybei tapti visuotine pasaulio religija, nors jai skirta buvo tokiai bûti, visus dalykus moraliniu atþvilgiu iðtiks (bloga) pabaiga.“ (18)

20. XIX amþiuje tikëjimo paþanga, kaip naujo þmogaus vilties pavidalo, tvirtai laikytasi, o á protà ir laisvæ þvelgta kaip á þvaigþdes, paskui kurias ðiame vilties kelyje bûtina sekti. Bet vis didesnë techninës plëtros sparta ir su tai susijusi industrializacija sukûrë visiðkai naujà visuomeninæ situacijà: atsiranda pramonës darbininkø klasë ir „pramonës proletariatas“, kurio baisias gyvenimo sàlygas 1845 m. sukreèiamai pavaizdavo Friedrichas Engelsas. Skaitytojui turëjo pasidaryti aiðku: ðitai negali tæstis; bûtinos permainos. Taèiau permainos sudrebins ir sugriaus visà burþuazinës visuomenës struktûrà. Po 1789 m. burþuazinës revoliucijos atëjo laikas naujai, proletarinei, revoliucijai: paþanga negalëjo rutuliotis tiesiog maþais þingsneliais, tolydþiai. Prireikë revoliucinio ðuolio. Á tos valandos kvietimà atsiliepë Karlas Marxas ir savo kalbinëmis bei intelektinëmis iðgalëmis pamëgino iðjudinti istorijà ðiam naujam, dideliam – jo manymu – galutiniam þingsniui iðganymo link, to, kà Kantas pavadino „Dievo karalyste“, link. Tiesà apie anapus iðsklaidþius, dabar atëjo laikas steigti tiesà apie ðiapus. Dangaus kritika virsta þemës kritika, teologijos kritika – politikos kritika. Paþanga link to, kas geriau, galutinai gero pasaulio link dabar kyla nebe ið mokslo, bet ið politikos – ið moksliðkai apmàstytos politikos, paþástanèios istorijos bei visuomenës struktûrà ir todël parodanèios kelià á revoliucijà, visø dalykø pervartà. Marxas savo meto situacijà nusakë labai tiksliai, nors ir gana ðaliðkai ir su dideliu analitiniu áþvalgumu nurodë kelius á revoliucijà – ne tik teoriðkai: pasitelkdamas komunistø partijà, iðaugusià ið 1848 m. komunistø Manifesto, jà ir pradëjo. Dël tyrimø tikslumo bei aiðkaus árankiø radikalioms permainoms nurodymo jo paþadas þavëjo ir ligi ðiol tebeþavi. Ávyko ir revoliucija, radikaliausia – Rusijoje.

21. Taèiau su pergale aikðtën iðkilo ir pamatinë Marxo klaida. Jis labai tiksliai nurodë, kaip ávykdyti perversmà. Taèiau nepasakë, kà daryti toliau. Jis tiesiog suponavo, kad naujoji Jeruzalë bus ágyvendinta eksproprijavus valdanèiàjà klasæ, sumenkus politinei galiai ir suvisuomeninus gamybos priemones. Tada neliks jokiø prieðtaravimø, þmogus ir pasaulis pagaliau bus save suvokæ. Visa savaime rutuliosis teisingu keliu, nes visa priklausys visiems ir visi vieni kitiems trokð geriausia. Tad Leninui po pavykusios revoliucijos teko patirti, kad mokytojas nieko nepasakë apie tai, kà reikëtø daryti toliau. Tiesa, jis yra kalbëjæs apie proletariato diktatûros tarpinio laikotarpio bûtinybæ, taèiau ði vëliau turëjusi tapti nebereikalinga. Šis „tarpinis laikotarpis“ mums labai gerai paþástamas, þinome, kaip jis plëtojosi atneðdamas ne tobulà pasaulá, bet palikdamas pasibaisëtinus sugriovimus. Marxas ne tik nesugalvojo naujam pasauliui reikiamø institucijø – jø juk nebebûtø prireikæ. Kad jis apie tai nekalba, visiðkai logiðka. Jo klaida gilesnë. Jis uþmirðo, kad þmogus visada lieka þmogumi. Jis uþmirðo þmogø ir jo laisvæ. Jis uþmirðo, kad laisvë visada yra ir laisvë daryti bloga. Jis manë, jog sutvarkius ekonomikà visa kita susitvarkys savaime. Jo tikroji klaida yra materializmas: mat þmogus nëra vien ekonominiø sàlygø produktas, ir jo negalima pagydyti vien ið iðorës, sukuriant palankias ekonomines sàlygas.

22. Tad ið naujo atsiduriame prieðais klausimà: ko galime tikëtis? Šiuolaikiniams laikams bûtina save savikritiðkai ávertinti plëtojant dialogà su krikðèionybe bei jai bûdingu vilties supratimu. Ið tokio dialogo ir krikðèionys savo þiniø bei patirèiø kontekste turëtø ið naujo suvokti, kokia ið tikro yra jø vilties esmë, kà jie turëtø pasauliui duoti ir ko neduoti. Šiuolaikiniø laikø savikritika turëtø apimti ir Naujøjø laikø krikðèionybës, turinèios mokytis vis ið naujo save suvokti pradedant nuo savo ðaknø, savikritikà. Šiuo klausimu èia tegalime pateikti tik keletà pastabø. Ið pradþiø klaustina: kà ið tikrøjø reiðkia „paþanga“? Kà ji þada ir ko neþada? Jau XIX amþiuje tikëjimas paþanga sulaukdavo kritikos. XX a. Theodoras W. Adorno tikëjimo paþanga problematikà suformulavo gana drastiðkai: paþanga, atidþiau þvelgiant, prasidëjo nuo akmens svaidyklës ir rutuliojosi iki atominës bombos. Šio paþangos aspekto ið tiesø nevalia slëpti. Kitaip tariant: iðryðkëja paþangos dviveidiðkumas. Paþanga neabejotinai teikia naujø galimybiø gëriui, bet sykiu atveria didþiules galimybes blogiui – galimybes, kuriø iki tol nebuvo. Visi esame matæ, kaip paþanga netikusiose rankose gali virsti, ir yra virtusi, siaubà kelianèia blogio paþanga. Jei techninës paþangos nelydi paþanga þmogaus moralinio ugdymo, virtimo „vidiniais þmonëmis“ (plg. Ef 3, 16; 2 Kor 4, 16), srityje, tuomet tai yra ne paþanga, bet grësmë þmogui ir pasauliui.

23. Kas dël abiejø didþiøjø „proto“ ir „laisvës“ temø, tai èia galime tik nurodyti su jomis susijusius klausimus. Taip, protas yra didelë Dievo dovana þmogui, o proto pergalë prieð neprotingumà yra ir krikðèioniðkojo tikëjimo tikslas. Bet kada protas ið tikrøjø valdo? Kai bûna atsiskyræs nuo Dievo? Kai bûna aklas Dievui? Ar su galia ir veikimu susijæs protas jau yra visas protas? Paþanga, kad bûtø paþanga, turi bûti lydima moralinio þmonijos augimo, o su galia bei veikimu susijæs protas neatidëliotinai papildytinas proto atvirumu gelbëjanèioms tikëjimo jëgoms, gera ir bloga skyrimu. Tik tada jis ið tiesø tampa þmogiðkuoju protu. Jis tampa þmogiðku tik tuomet, kai gali rodyti valiai kelià, o tai jis ástengia daryti vien þvelgdamas anapus savæs. Kitaip þmogaus bûvis, kai sugriaunama pusiausvyra tarp to, kà þmogus geba ágyvendinti materialiai ir kà ástengia spræsti ðirdimi, tampa grësme jam ir kûrinijai. Tad kalbant apie „laisvæ“, prisimintina, jog þmogaus laisvë visada reikalauja laisviø sambûvio. O ðis sambûvis neámanomas nesivadovaujant bendru vidiniu matu, kuris yra mûsø laisvës pagrindas ir tikslas. Pasakykime paprastai: þmogui reikia Dievo, kitaip jis lieka be vilties. Ši pradþioje pacituota ðventojo Pauliaus iðtara (plg. Ef 2, 12) Naujøjø laikø tëkmëje pasirodo kaip esanti visiðkai realistiðka bei teisinga. Todël be Dievo ágyvendintà „Dievo karalystæ“ – taigi vien þmogaus karalystæ – neiðvengiamai iðtinka Kanto nusakyta visø dalykø „bloga pabaiga“: tà matëme ir vis tebematome. Taigi Dievas á þmogiðkuosius dalykus tikrai áþengia tik tada, kai ne tik yra mûsø màstomas, bet ir pats prie mûsø artinasi ir mums kalba. Todël protui, kad visiðkai bûtø pats savimi, reikia tikëjimo: idant ágyvendintø savo tikràjà prigimtá bei uþduotá, protui ir tikëjimui reikia vienas kito.

Tikrasis krikðèioniðkosios vilties pavidalas

24. Paklauskime dar kartà: ko galime viltis? Ir ko negalime viltis? Ið pradþiø turime konstatuoti, kad sumuojamoji paþanga galima tik materialinëje srityje. Èia, vis geriau paþástant materijos struktûras ir atitinkamai daugëjant iðradimø, paþanga aiðkiai tolydþiai juda vis didesnës valdþios gamtai linkme. Taèiau moralinës sàmonës ir moraliniø sprendimø srityje toks sumuojamumas neámanomas vien dël to, kad þmogaus laisvë visada yra nauja bei vis ið naujo turi priimti sprendimus. Jø niekada negali priimti uþ mus kiti – tada nebebûtume laisvi. Laisvë lemia, kad pamatiniø apsisprendimø lygmeniu kiekvienas þmogus, kiekviena karta yra nauja pradþia. Naujos kartos, þinoma, gali pasiremti ankstesniøjø sukauptomis þiniomis ir patirtimi bei semti ið moralinio visos þmonijos lobyno. Taèiau gali já ir atmesti, nes tai ne taip akivaizdu kaip materialûs iðradimai. Moralinis þmonijos lobynas neegzistuoja taip, kaip naudojamos priemonës, jis yra kaip kvietimas á laisvæ ir kaip jos galimybë. Bet tai reiðkia:
   a) Teisingo þmogiðkøjø dalykø bûvio, pasaulio moralinio gerumo niekada neámanoma laiduoti vien struktûromis, kad ir kokiomis geromis. Tokios struktûros ne tik svarbios, bet ir bûtinos, taèiau jos negali ir neturi panaikinti þmogaus laisvës. Be to, ir geriausios struktûros veikia tik tada, kai bendruomenëje gyvi ásitikinimai, galintys þmones motyvuoti laisvai pritarti bendruomenës tvarkai. Laisvë neatsiejama nuo ásitikinimo, o ásitikinimas neegzistuoja savaime, bet turi bûti vis ið naujo bendruomeniðkai ágyjamas.
   b) Kadangi þmogus visuomet lieka laisvas ir jo laisvë visada yra trapi, ðiame pasaulyje niekada neegzistuos galutinai pastatydinta gërio karalystë. Kas þada visados iðliksiantá geresná pasaulá, tas þada melagingai, ið akiø iðleidþia þmogaus laisvæ. Laisvë visada ið naujo privalo bûti laimima gëriui. Laisvas pritarimas gëriui niekada neegzistuoja savaime. Struktûros, neatðaukiamai nustatanèios tam tikrà – gerà – pasaulio santvarkà, þmogaus laisvæ panaikintø, ir todël galø gale geros struktûros ir nebûtø.

25. Tai reiðkia: kiekvienai kartai duota uþduotis vis ið naujo galynëtis dël teisingos þmogiðkøjø dalykø tvarkos; toks galynëjimasis niekados nesibaigia. Taèiau kiekviena karta, þinoma, privalo savo indëliu prisidëti, kad bûtø sukurtos átikinamos laisvës bei gërio santvarkos, rodanèios kitai kartai, kaip tinkamai naudotis laisve, ir dël to tiek, kiek leidþia þmogiðkosios galimybës, teikianèios tam tikrà ateities laidà. Kitaip tariant: geros struktûros padeda, taèiau jø vienø nepakanka. Þmogus niekada negali bûti atpirktas tiesiog ið iðorës. Francisas Baconas ir jo ákvëptø ðiuolaikiniø intelektiniø sroviø sekëjai klydo manydami, jog þmogus atperkamas per mokslà. Turint toká lûkestá ið mokslo reikalaujama per daug, tokia viltis apgaulinga. Mokslas gali daug prisidëti prie to, kad pasaulis ir þmonija bûtø þmogiðkesni. Bet jis gali þmogø bei pasaulá ir sugriauti, jei nëra valdomas uþ jo paties ribø esanèiø jëgø. Kita vertus, turime pripaþinti, kad Naujøjø laikø krikðèionybë mokslo sëkmiø plëtojant pasaulá akivaizdoje daugiausia græþësi á individà bei jo iðganymà. Ji susiaurino savo vilties horizontà ir nepakankamai suvokë savo uþduoties didybæ, kad ir kiek daug bûtø padariusi ugdydama þmogø bei rûpindamasi silpnaisiais ir kenèianèiaisiais.

26. Ne mokslas atperka þmogø. Þmogus atperkamas meile. Pirmiausia tai taikytina vien pasaulio srièiai. Kai kas nors savo gyvenime patiria didelæ meilæ, ðitai jam bûna „atpirkimo“, suteikianèio jo gyvenimui naujà prasmæ, akimirka. Taèiau netrukus jis suvokia, kad dovanota meilë viena pati jo gyvenimo klausimo neiðsprendþia. Ši meilë iðlieka trapi. Jà gali sugriauti mirtis. Jam reikia besàlygiðkos meilës. Reikia tikrumo, leidþianèio iðtarti: „Að juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikðtystës, nei dabartis, nei ateitis, nei galybës, nei aukðtumos, nei gelmës, nei jokie kiti kûriniai negalës mûsø atskirti nuo Dievo meilës, kuri yra mûsø Vieðpatyje Kristuje Jëzuje“ (Rom 8, 38–39). Þmogus, kad ir kas jam nutiktø, yra „atpirktas“ tada, ir tik tada, kai tokia besàlygiðka meilë su jos besàlygiðku tikrumu egzistuoja. Bûtent tai turime galvoje sakydami: Jëzus Kristus mus „atpirko“. Per já tapome tikri, kad Dievas nëra pasaulio tolima „pirmoji prieþastis“, nes jo vienatinis Sûnus tapo þmogumi ir apie já kiekvienas gali pasakyti: „Gyvenu tikëjimu á Dievo Sûnø, kuris pamilo mane ir paaukojo save uþ mane“ (Gal 2, 20).

27. Šia prasme tiesa yra tai, jog tas, kuris Dievo nepaþásta, gali turëti daug vilèiø, bet galiausiai yra be vilties, be didelës, visà gyvenimà remianèios vilties (plg. Ef 2, 12). Tikra, didelë ir visuose nusivylimuose þmogø palaikanti viltis gali bûti tik Dievas – Dievas, mylëjæs mus „iki galo“, iki „atlikta“ (plg. Jn 13, 1 ir 19, 30). Palytëtas meilës, ima nuvokti, kas ið tiesø yra „gyvenimas“. Jis ima nuvokti, kas turima galvoje Krikðto apeigose aptinkamais þodþiais apie viltá: ið tikëjimo laukiu „amþinojo gyvenimo“ – tikrojo gyvenimo, kuris yra tiesiog visas, pilnatviðkas gyvenimas, kuriam niekas negresia. Jëzus, sakantis apie save, jog yra atëjæs, kad turëtume, apsèiai turëtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10), mums taip pat paaiðkino, kas yra „gyvenimas“: „O amþinasis gyvenimas – tai paþinti tave, vienintelá tikràjá Dievà, ir tavo siøstàjá Jëzø – Mesijà“ (Jn 17, 3). Gyvenimas tikràja ðio þodþio prasme surandamas ne savyje ir ne savo iðgalëmis: tai – santykis. O gyvenimas kaip visuma yra santykis su tuo, kuris yra gyvenimo versmë. Jei mus sieja santykis su tuo, kuris nemirðta, kuris pats yra gyvenimas ir meilë, tada esame gyvi. Tada „gyvename“.

28. Bet dabar kyla klausimas: ar taip vël neápuolame á iðganymo individualizmà? Á viltá tik sau, kuri nebëra tikra viltis, nes uþmirðta bei nuoðalëje palieka kitus? Ne. Santykis su Dievu steigiamas per bendrystæ su Kristumi – vieni ir tik savo iðgalëmis to nepasieksime. Bet santykis su Jëzumi yra santykis su tuo, kuris save uþ mus visus atidavë (plg. 1 Tim 2, 6). Bûdami bendrystëje su Jëzumi Kristumi esame áimami á jo „uþ visus“, tai tampa mûsø egzistencijos bûdu. Jëzus ápareigoja mus gyventi dël kitø, taèiau tik bendrystëje su juo ástengiame tikrai bûti dël kitø, dël visumos. Norëèiau èia pacituoti didá graikø Baþnyèios mokytojà Maksimà Iðpaþinëjà (†662), kuris ið pradþiø ragina niekam neteikti pirmenybës Dievo paþinimo bei meilës atþvilgiu ir po to iðkart pereina prie praktiniø dalykø: „Kas myli Dievà, negali vergauti pinigams. Jis juos iðleidþia dieviðkai <…> teisingai padalija atsiþvelgdamas á teisëtus poreikius.“ (19) Ið meilës Dievui iðplaukia dalyvavimas Dievo teisingume bei gerume kitø atþvilgiu; meilë Dievui reikalauja vidinës laisvës visos nuosavybës ir materialiniø gërybiø atþvilgiu: meilë Dievui reiðkiasi atsakomybe uþ kitus (20). Toká Dievo meilës ir atsakomybës uþ þmones ryðá áspûdingai liudija Augustino gyvenimas. Atsivertæs á krikðèioniðkàjá tikëjimà, jis su savo bendraminèiais draugais troðko gyventi visiðkai atsidavæs Dievo þodþiui ir amþiniesiems dalykams. Didþiosios graikø filosofijos suformuluotà kontempliatyvaus gyvenimo idealà jis ketino ágyvendinti krikðèioniðkomis vertybëmis, tokiu bûdu pasirinkdamas „geriausiàjà dalá“ (plg. Lk 10, 42). Bet visa baigësi kitaip. Per sekmadienines ðv. Miðias vieðnagës Hipono uostamiestyje metu Augustinas vyskupo buvo paðauktas ið minios ir priverstas priimti ðventimus tarnauti kunigu ðiame mieste. Prisimindamas ðià valandà, savo Iðpaþinimuose jis raðo: „Iðgàsdintas savo nuodëmiø ir savo nelaimës didybës, buvau sumanæs ðirdyje ir nutaræs pabëgti vienumon, bet tu suturëjai mane ir sustiprinai, tardamas: Kristus yra miræs uþ visus, kad gyvieji nebe sau gyventø, bet tam, kuris uþ juos numirë (2 Kor 5, 12).“ (21) Kristus numirë uþ visus. Gyventi jam reiðkia ásitraukti á jo „buvimà dël kitø“.

29. Augustinui ðitai reiðkë visiðkai naujà gyvenimà. Kartà jis taip apibûdino savo kasdienybæ: „Nerimstanèius drausminti, maþadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieðtaraujantiems atsakyti, këslaujanèiø sergëtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijanèius ramdyti, iðdidþiuosius subarti, nusiminusius dràsinti, susipykusius taikinti, vargðams padëti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakæsti ir – ojoj! – visus mylëti“ (22). „Evangelija mane gàsdina“ (23) – kelia iðganingà baimæ, neleidþianèià gyventi vien sau ir skatinanèià perteikti mûsø bendrà viltá kitiems. Kritiðku Romos imperijos laikotarpiu, kai grësmë kilo romënø Afrikai – kuri, beje, ir buvo sunaikinta Augustino gyvenimo pabaigoje – Augustinui kaip tik rûpëjo perteikti viltá, – viltá, gimusià ið tikëjimo ir ágalinusià já prieðingai jo intravertiðkam temperamentui ryþtingai ir visomis iðgalëmis prisidëti prie miesto statydinimo. Tame paèiame Iðpaþinimø skyriuje, kur iðvydome jo pastangø „dël visø“ pagrindiná motyvà, jis sako, kad Kristus visus mus uþtaria: „kitaip netekèiau vilties. Juk gausios ir, be to, didelës mano negalios, gausios ir didelës; bet dar galingesnis tavo gydymas. Bûtume galëjæ manyti, kad tavo Þodis yra toli nuo sàjungos su þmogumi, ir netekti vilties dël savæs, jei jis nebûtø tapæs kûnu ir gyvenæs tarp mûsø.“ (24) Akinamas savo vilties, Augustinas iki galo atidavë save paprastiems þmonëms ir savo miestui – atsisakë savo dvasinio aristokratiðkumo, paprastiems þmonëms paprastai pamokslavo ir paprastai elgësi jø atþvilgiu.

30. Apibendrinkime, kas ið ligðioliniø svarstymø iðkilo aikðtën. Þmogus kasdien turi daug maþesniø ar didesniø vilèiø – skirtingø skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena ðiø vilèiø já pripildo visà ir jam kitokiø vilèiø nebereikia. Jaunystëje tai gali bûti didelës, visus lûkesèius patenkinanèios meilës viltis; aukðtesniø profesiniø pareigø, vienos ar kitos tolesná gyvenimà nulemianèios sëkmës viltis. Taèiau ðioms viltims iðsipildþius, paaiðkëja, jog ðitai nebuvo visa. Iðaiðkëja, kad jam reikia visa pranokstanèios vilties. Kad já patenkinti gali tik kaþkas begalinis, kas visados bus nepalyginti daugiau, negu jis kada nors ástengs pasiekti. Šia prasme Naujausiais laikais iðsirutuliojo pastatydinto tobulo pasaulio, kuris ëmë atrodyti ágyvendinamas pasiremiant mokslo þiniomis bei moksliðkai pagrásta politika, viltis. Taip biblinë Dievo karalystës viltis buvo pakeista þmogaus karalystës, geresnio pasaulio, kuris bûtø tikroji „Dievo karalystë“, viltimi. Atrodë, kad tai pagaliau yra ta didi ir realistinë viltis, kurios ir reikëjo þmogui. Ji galëjo – tam tikram laikui – mobilizuoti visas þmogaus jëgas; didis tikslas atrodë vertas visø pastangø. Taèiau ilgainiui pasirodë, kad ði viltis vis labiau tolsta. Þmogus ið pradþiø suprato, jog ði viltis galbût yra rytojaus þmonëms, bet tikrai ne jam. Ir, kita vertus, kad ir kaip didþioji viltis susijusi su ðiuo „dël kitø“ – juk negaliu bûti laimingas bûdamas nusistatæs prieð kitus ir be kitø, – viltis, nesusijusi su manimi, nëra ir tikroji viltis. Pasirodë, kad tokia viltis prieðtarauja laisvei, nes þmogiðkøjø dalykø bûvis kiekvienoje kartoje vis ið naujo priklauso nuo laisvo ðiø þmoniø apsisprendimo. Jei ði laisvë ið jø bûtø atimta santykiø bei struktûrø, pasaulis vëlgi nebûtø geras, nes pasaulis be laisvës nëra geras pasaulis. Kad pasaulis taptø geresnis, bûtina nuolatos stengtis, bet geresnis rytojaus pasaulis negali bûti mûsø vilties tikrasis ir pakankamas turinys. Visados kyla klausimas: kada pasaulis „geresnis“? Kas padaro já gerà? Kokiu matu matuojamas jo gerumas? Ir kokiais bûdais pasiekiamas ðis „gerumas“?

31. Dar kartà: mums reikia maþesniø ar didesniø vilèiø, palaikanèiø mus kasdieniame kelyje. Taèiau jø nepakanka be didelës, visa kita pranokstanèios vilties. Ši didelë viltis tegali bûti visa aprëpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys neástengiame pasiekti. Buvimas apdovanotam nuo vilties neatsiejamas. Vilties pamatas yra Dievas – ne koks nors Dievas, bet Dievas, turintis þmogiðkà veidà ir mylëjæs mus iki galo – kiekvienà atskirà þmogø ir þmonijà kaip visumà. Jo Karalystë yra ne ásivaizduojama anapusybë, ne ateitis, kurios niekada nebus; jo Karalystë yra ten, kur mylima ir kur mus pasiekia jo meilë. Jo meilë vienintelë teikia mums galimybæ kasdien blaiviai, neprarandant vilties polëkio, laikytis ið prigimties netobulame pasaulyje. Ir jo meilë sykiu laiduoja, jog tikrai egzistuoja tai, kà tik miglotai nuvokiame ir ko giliausiai laukiame – gyvenimas, kuris yra „tikras“ gyvenimas. Paskutinëje dalyje pamëginkime tai konkretizuoti, dëmesá sutelkdami á praktines vilties mokymosi bei ugdymo vietas.

Vilties mokymosi ir lavinimo vietos

I. Malda kaip vilties mokykla

32. Pirmutinë esminë vilties mokymosi vieta yra malda. Net kai niekas manæs nebegirdi, Dievas vis dar girdi. Kai nebeturiu nieko, su kuo galëèiau kalbëtis, kai nieko neástengiu ðauktis, visada galiu kalbëtis su Dievu. Kai niekas nebegali man padëti – turint galvoje poreiká ar lûkestá, pranokstantá þmogaus gebëjimà puoselëti viltá, – Jis gali man padëti (25). Net kai esu ástumtas á didþiausià vienatvæ – jei meldþiuosi, niekuomet nesu vienas. Neuþmirðtinas kardinolas Nguyenas Vanas Thuanas paliko mums vertingà knygelæ Vilties maldos, trylikos kalëjime praleistø metø, ið jø devynerius – bûnant izoliuotam, vaisiø. Per trylika kalinimo metø, ið pirmo þvilgsnio visiðkos nevilties sàlygomis, gebëjimas girdëti Dievà, su juo kalbëtis leido augti jo vilties galiai, po iðlaisvinimo ákvëpusiai já viso pasaulio þmonëms liudyti viltá – didþià viltá, nepraþûvanèià ir vienatvës naktimis.

33. Vidiná maldos ir vilties ryðá savo pamoksle apie Pirmàjá Jono laiðkà labai graþiai pavaizdavo ðventasis Augustinas. Maldà jis apibrëþia kaip troðkimo lavinimà. Þmogus sukurtas didþiai tikrovei – paèiam Dievui, kad bûtø Jo pripildytas. Taèiau tai jam skirtai didþiai tikrovei jo ðirdis per siaura. Jà bûtina iðplësti. „Dievas, delsdamas [save dovanoti], didina [mûsø] troðkimà; didindamas troðkimà, Jis iðpleèia dvasià; jà iðplësdamas, Jis daro jà labiau gebanèià [Já] priimti.“ Augustinas nurodo ðventàjá Pauliø, apie kurá sako, jog jis gyvenàs verþdamasis á bûsimuosius dalykus (plg. Fil 3, 13), ir tada pateikia labai graþø ávaizdá ðiam þmogaus ðirdies iðplëtimo bei parengimo procesui nusakyti. „Ásivaizduok, kad Dievas nori tave pripildyti medaus [kuris yra Dievo ðvelnumo bei gerumo ávaizdis]. Bet jei tu pilnas acto, tai kur dësi medø?“ Indà, t. y. ðirdá, pirma bûtina iðplësti ir tada iðvalyti – iðpilti actà ir panaikinti acto skoná. Tam prireiks darbo, skausmo, taèiau tik taip indas pasidarys tinkamas tam, kam skirtas (26). Nors Augustinas èia tiesiogiai kalba apie gebëjimà priimti Dievà, akivaizdu, jog þmogus, tokiu darbu atsikratydamas acto bei jo skonio, ne tik tampa laisvas Dievui, bet ir atsiveria kitiems. Mat juk tik bûdami Dievo vaikai, galime bûti pas visø Tëvà. Melstis nereiðkia palikti istorijà ir pasitraukti á asmeniná savosios laimës kampelá. Teisingas meldimasis yra vidinio valymosi procesas, padarantis mus imlius Dievui ir bûtent per tai þmonëms. Melsdamasis þmogus turi iðmokti, ko jis ið tikro turëtø praðyti Dievo – to, kas verta Dievo. Jis privalo iðmokti, kad negalima melsti linkint kitiems bloga. Jis turi iðmokti, jog nevalia praðyti pavirðutiniðkø ir patogiø dalykø, kuriø bûtent ðiuo momentu geidþia, – tai menka, klaidinga, nuo Dievo já atskirianti viltis. Jis turi tyrinti savo troðkimus bei viltis. Jis turi atsikratyti savo slaptø melø, kuriais save apgaudinëja: Dievas juos permato, o susitikimas su Dievu verèia pamatyti tai paèiam. „Kas gali savo klaidas pastebëti? Nuo kalèiø, kuriø nejauèiu, mane apvalyki!“ – meldþia psalmininkas (Ps 19, 13). Kalèiø neáþvelgimas, manymas, jog esu nekaltas, manæs nenuteisina ir neiðgelbëja, nes esu pats kaltas dël savo nejautrios sàþinës, negebëjimo paþinti savyje blogá kaip toká. Jei Dievo nëra, tai tokiuose meluose galbût ir turëèiau ieðkoti prieglobsèio, nes tada nebûtø nieko, kas man atleistø, kas bûtø tikrasis dalykø matas. Taèiau susitikimas su Dievu mano sàþinæ paþadina, idant ji, uþuot teikusi galimybæ man save teisinti, buvusi mano paties ir mane sàlygojanèiø mano amþininkø atgarsiu, taptø gebëjimu girdëti patá Gërá.

34. Kad malda galëtø iðskleisti ðià iðtyrinanèià jëgà, ji, viena vertus, turëtø bûti visiðkai asmeniðka, mano Að susitikimas su Dievu, gyvuoju Dievu. Taèiau, kita vertus, ji visuomet turëtø bûti vedama ir apðvieèiama didþiøjø Baþnyèios bei ðventøjø maldø, liturginës maldos, kuria Vieðpats mus nuolatos moko tinkamai melstis. Kardinolas Nguyenas Vanas Thuanas savo dvasiniø pratybø knygoje pasakoja, kad jo gyvenime bûta ilgø negebëjimo melstis tarpsniø, tada jis laikydavosi Baþnyèios maldø – Tëve mûsø, Sveika, Marija, liturgijos maldø – þodþiø (27). Meldþiantis bendruomeninë ir asmeninë malda visada turi ðitaip viena su kita susipinti. Taip galime kalbëtis su Dievu, taip su mumis kalba Dievas. Taip esame apvalomi ir tampame imlûs Dievui bei gebantys tarnauti þmonëms. Taip ágyjame gebëjimà puoselëti didelæ viltá ir tampame vilties tarnais kitiems – viltis krikðèioniðkàja prasme visada yra viltis kitiems. Ir ji yra veikli viltis, mums galynëjantis, kad dalykø neiðtiktø „bloga pabaiga“. Viltis veikli ir ta prasme, kad mes pasaulá iðlaikome atvirà Dievui. Tik per tai ji lieka tikrai þmogiðka.

II. Veikla ir kanèia kaip vilties mokymosi vietos

35. Visa rimta ir derama þmogaus veikla yra vilties ágyvendinimas. Pirmiausia ta prasme, kad mes tikrove paversti mëginame savo didesnes ar maþesnes viltis – iðspræsti vienà ar kità mûsø tolesniam gyvenimo keliui svarbià uþduotá, savo pastangomis prisidëti, kad pasaulis taptø ðiek tiek ðviesesnis bei þmogiðkesnis, ir per tai taip pat atsivertø vartai á ateitá. Taèiau kasdienës pastangos toliau þengti savo gyvenimo keliu bei darbuotis dël pasaulio ateities mus iðsekina arba virsta fanatizmu, jei mums neðvieèia ta didþioji viltis, kurios sunaikinti neiðgali nei maþiau svarbios nesëkmës, nei istorinës reikðmës sukrëtimai. Jei negalime tikëtis nieko, iðskyrus, kas atskiru momentu pasiekiama ir ko tikëtis leidþia vyraujanèios politinës bei ekonominës galios, mûsø gyvenimas beregint ima stokoti vilties. Svarbu þinoti: visada galiu dar ko nors tikëtis, net jei atrodo, jog mano gyvenime ar mano istoriniu momentu nebëra nieko, ko galëèiau viltis. Dràsos toliau veikti bei þengti gyvenimo keliu tada gali ákvëpti tik didelë, tikra viltis, kad, nepaisant visø nesëkmiø, mano asmeninis gyvenimas ir visa istorija sergëjami nesugriaunamos Meilës galios bei jos dëka turi prasmæ ir reikðmæ. Þinoma, Dievo karalystës patys „nepastatydinsime“ – tai, kà pastatome, visada lieka þmogaus karalyste su visais þmogaus prigimèiai bûdingais ribotumais. Dievo karalystë yra dovana, ir bûtent dël to yra didi bei graþi, tai atsakas á viltá. Dangaus, vartojant klasikinæ terminologijà, negalime „uþsitarnauti“ savo darbais. Jis visada yra daugiau negu galime uþsitarnauti; lygiai taip pat buvimas mylimam niekada nëra „uþsitarnaujamas“: tai dovana. Taèiau, nepaisant viso þinojimo apie ðià dangaus „pridëtinæ vertæ“, kartu vis dëlto tiesa yra ir tai, kad mûsø veikla nëra indiferentiðka Dievui ir dël to – istorijos eigai. Save ir pasaulá galime atverti, kad áþengtø Dievas – tiesa, meilë, gëris. Bûtent tai darë ðventieji, prie pasaulio iðganymo prisidëjæ kaip „Dievo bendradarbiai“ (plg. 1 Kor 3, 9; 1 Tes 3, 2). Savo gyvenimà ir pasaulá galime iðvaduoti ið nuodø bei purvø, galinèiø sugriauti dabartá ir ateitá. Galime atidengti ir tyras laikyti kûrinijos versmes, o per tai kûrinijos, kuri uþ mus kaip dovana pirmesnë, atþvilgiu daryti tai, kas teisinga, paisydami jos vidiniø poreikiø bei tikslo. Tai prasminga, net jei nematome jokiø iðoriniø vaisiø arba, regis, jauèiamës bejëgiai milþiniðkos prieðiðkø galiø galybës akivaizdoje. Tad ið mûsø veiklos, viena vertus, kyla viltis mums ir kitiems; taèiau sykiu dràsos ákvepia bei kryptá mûsø darbams teikia didi, Dievo paþadais besiremianti viltis.

36. Nuo þmogaus egzistencijos neatsiejama ne tik veikla, bet ir kanèia. Ji kyla, viena vertus, ið mûsø baigtinumo, kita vertus, ið istorijos raidoje susikaupusios ir ðiandien taip pat nesulaikomai auganèios kalèiø krûvos. Þinoma, bûtina visomis iðgalëmis stengtis kanèiø sumaþinti – uþkirsti, kiek ámanoma, kelià nekaltøjø kanèiai, palengvinti skausmus, padëti áveikti dvasinæ kanèià. Visa tai yra ir teisingumo, ir meilës pareigos, priklausanèios pagrindiniams krikðèioniðkosios egzistencijos ir kiekvieno tikrai þmogiðko gyvenimo reikalavimams. Kovoje su fiziniu skausmu pasiekta didelë paþanga; tuo tarpu nekaltøjø ir dvasinës kanèios pastaraisiais deðimtmeèiais veikiau padaugëjo. Taip, turime daryti visa, kà galime, kanèiai áveikti, taèiau jos ið pasaulio visiðkai paðalinti negalime – tiesiog jau vien dël to, kad negalime atsikratyti savo baigtinumo ir kad në vienas ið mûsø neástengia ið pasaulio paðalinti blogio, kaltës galios, kuri visada – matome – yra kanèiø ðaltinis. Tà padaryti gali tik Dievas – toks Dievas, kuris pats áþengia á istorijà, tampa þmogumi ir istorijoje kenèia. Þinome, kad toks Dievas egzistuoja, ir todël pasaulyje yra galia, „naikinanti pasaulio nuodëmæ“ (Jn 1, 29). Su tikëjimu, kad tokia galia yra, istorijoje radosi viltis, jog pasaulis pasveiks. Tai yra viltis – dar ne ágyvendinimas, viltis, teikianti mums dràsos stoti gërio pusën net tada, kai reikalas atrodo beviltiðkas, þinant, jog iðorinëje istorijos raidoje kaltës galia ir toliau iðliks baisi dabartis.

37. Gráþkime prie mûsø temos. Galime mëginti kanèià apriboti, su ja kovoti, bet ið pasaulio jos paðalinti negalime. Taèiau kai þmonës, trokðtantys iðvengti kanèios, stengiasi apeiti visa, kas galëtø suteikti kanèià, apsaugoti save nuo su tiesa, meile, gëriu susijusio vargo bei skausmo, jie ápuola á tuðèià gyvenimà, kuriame galbût nëra kanèios, taèiau juo daugiau slogaus prasmës stokos bei vienatvës jausmo. Þmogø gydo ne kanèios vengimas, ne bëgimas nuo juos, bet gebëjimas kanèià priimti bei per jà bræsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentëjo, atrasti joje prasmæ. Èia norëèiau ið vietnamieèiø kankinio Paulio Le-Bao-Thino (†1857) laiðko pacituoti keletà sakiniø, kuriais liudijamas kanèios perkeitimas ið tikëjimo kylanèios vilties galia: „Að, Paulius, sukaustytas grandinëmis dël Kristaus vardo, noriu praneðti jums apie savo vargus, á kuriuos èia esu kasdien panardintas, idant jûs áþiebtumëte dieviðkosios meilës ugná ir kartu su manimi keltumëte á Dievà ðlovinimo giesmæ, nes jis gailestingas per amþius (plg. Ps 136). Šis kalëjimas tikrai yra amþinojo pragaro ávaizdis: visokiausius þiaurius kankinimus, kaip panèiai, geleþinës grandinës ir lynai, papildo neapykanta, kerðto aktai, ðmeiþtai, neðvankûs þodþiai, neteisingi kaltinimai, niekðybës, melagingos priesaikos, keiksmai ir galiausiai baimë bei liûdesys. Bet Dievas, iðlaisvinæs tris jaunuolius ið þëruojanèios krosnyje ugnies, visada arti manæs. Jis ir mane iðgelbëjo ið ðiø negandø bei pavertë jas saldybe, nes jis gailestingas per amþius. Tarp ðiø kankinimø, paprastai kitus palenkianèiø ir palauþianèiø, að Dievo malonës dëka esu kupinas dþiaugsmo ir linksmumo, nes esu ne vienas, bet su Kristumi <...>. Kaip pakelti ðá siaubingà spektaklá, kuriame man kasdien tenka matyti Tavo ðventàjá Vardà keikianèius valdovus, mandarinus ir jø dvariðkius – Tavo, kuris sëdi soste ant kerubø (plg. Ps 80, 2)? Štai – Tavo kryþiø trypia pagonys. Kur Tavo ðlovë? Kai visa tai matau, degdamas meile trokðtu bûti sukapotas á gabalëlius, kad mirtimi paliudyèiau Tavo meilæ. Parodyk, Vieðpatie, savo galià! Ateik man á pagalbà ir iðgelbëk mane, kad per mano silpnumà visos tautos iðvystø bei paðlovintø Tavo jëgà <...>. Brangûs broliai, girdëdami ðiuos dalykus dþiaukitës ir á Vieðpatá, viso gërio ðaltiná, kelkite nepaliaujamà padëkos giesmæ bei su manimi aukðtinkite Vieðpatá, nes jis gailestingas per amþius <...>. Raðau visa tai jums, kad mano ir jûsø tikëjimas taptø viena. Siauèiant audrai, metu inkarà Dievo sosto link – tas inkaras yra viltis, gyva mano ðirdyje <...>.“ (28) Tai – laiðkas ið „pragaro“. Jame atsiskleidþia visas koncentracijos stovyklos siaubas, kai tironø keliamas kanèias papildo paèiose aukose iðlaisvintas blogis, joms tampant dar vienu þiauriø kankintojø árankiu. Tai laiðkas ið „pragaro“, bet jame iðsipildo psalmës þodþiai: „Jei á dangø uþþengèiau, tu tenai bûtum, jei Šeole pasikloèiau guolá, ir ten tave rasèiau. <...> Jei sakyèiau: Tamsa mane paslëps ið tikrøjø <...>, naktis ðviestø kaip diena, tamsa bûtø kaip ðviesa“ (Ps 139, 8–12; taip pat plg. Ps 23, 4). Kristus nuþengë á „pragarà“, todël jis ten ðalia to, kuris ten ámestas, ir tamsà paverèia ðviesa. Kanèios, skausmai lieka baisûs ir beveik nepakeliami. Bet patekëjo vilties þvaigþdë – ðirdies inkaras driekiasi ligi Dievo sosto. Ne blogis þmoguje iðlaisvinamas, bet pergalæ ðvenèia ðviesa: kanèia – nenustodama bûti kanèia – vis dëlto virsta ðlovinimo giesme.

38. Þmogiðkumo matà esmingai lemia jo santykis su kanèia ir kenèianèiuoju. Tai galioja ir individui, ir visuomenei. Visuomenë, negalinti priimti kenèianèiøjø ir padëti jiems dalydamasi uþjuojauta, yra þiauri ir neþmoniðka visuomenë. Bet visuomenë negali priimti bei palaikyti kenèianèiøjø, jei to negali padaryti individai, o individas negali priimti kito kanèios, jei pats kanèioje nëra ástengæs atrasti prasmës, apvalymo ir brandos kelio, vilties kelio. Juk priimti kenèiantá artimà reiðkia padaryti jo kanèià savà. Bet bûtent per tai, kad kanèia dabar yra besidalijamoji kanèia, kad joje yra kitas, á jà ásiskverbia meilës ðviesa. Tai labai graþiai iðreiðkiama lotynø kalbos þodþiu con-solatio (paguoda), þadinanèio buvimo-kartu vienatvëje, kuri tada nebëra vienatvë, vaizdiná. Taèiau gebëjimas prisiimti kanèià dël gërio, tiesos ir teisingumo irgi sudaro þmogiðkumo matà, nes jei mano gerovë, mano sveikumas man svarbesni uþ tiesà ir teisingumà, tada ásigali stipresniojo valdþia, vyrauja prievarta ir melas. Tiesa, teisingumas turëtø bûti aukðèiau uþ mano patogumà bei fiziná nepaliestumà, kitaip melu taps pats mano gyvenimas. Galiausiai kanèios ðaltinis yra ir „taip“ meilei, nes meilë visada reikalauja savæs atsiþadëjimø, kuriais save apkarpau bei suþeidþiu. Be ðio skausmingo savæs atsisakymo meilë net negalëtø egzistuoti; tada ji virstø grynu egoizmu ir taip save, kaip tokià, sunaikintø.

39. Kentëti su kitu, dël kitø; kentëti dël meilës tiesai ir teisingumui; kentëti ið meilës ir tam, kad taptum tikrai mylinèiu asmeniu, – ðtai pagrindiniai þmogiðkumo elementai, kuriø atsisakydamas þmogus sugriautø pats save. Bet ir vël kyla klausimas: ar esame tam pajëgûs? Ar kitas pakankamai svarbus, kad dël jo pasidaryèiau kenèianèiu? Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad bûtø verta kanèios kainos? Ir ar meilës paþadas toks didelis, kad pateisintø mano savæs dovanojimà? Þmonijos istorijoje krikðèioniðkasis tikëjimas reikðmingas kaip tik dël to, kad jis naujaip ir kaip niekada giliai pabudina þmogaus gebëjimà kentëti ðiais jo þmogiðkumui esminiais bûdais. Krikðèioniðkasis tikëjimas mums parodë, kad tiesa, teisingumas, meilë yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrovë. Mat jis parodë mums, kad Dievas, Tiesa ir Meilë asmens pavidalu, norëjo kentëti dël mûsø ir su mumis. Bernardas Klervietis yra taikliai pasakæs: Impassibilis est Deus, sed non incompassibilis (29) – Dievas negali kentëti, bet jis nëra negalintis kentëti drauge. Þmogus Dievui toks brangus, kad jis pats tapo þmogumi, jog galëtø su þmogumi drauge kentëti – visiðkai realiai kûnu ir krauju, kaip mums rodoma Jëzaus kanèios istorijoje. Tad á visà þmogiðkàjà kanèià áþengë drauge su mumis kenèiantysis ir kanèià drauge neðantysis; tad kiekvienoje kanèioje glûdi con-solatio, drauge kenèianèios Dievo meilës paguoda, ir todël yra patekëjusi vilties þvaigþdë. Þinoma, ávairiose kanèiose bei negandose mums visada reikia ir mûsø maþesniø ar didesniø vilèiø – geranoriðko aplankymo, vidiniø ir iðoriniø þaizdø uþgijimo, krizës sëkmingos baigties ir t. t. Iðgyvenant ne tokias reikðmingas negandas tokiø vilties formø gali ir pakakti. Taèiau patiriant tikrai dideles negandas, kai reikia galutinai apsispræsti, ar tiesos atþvilgiu teikti pirmenybæ gerovei, karjerai, turtui, bûtinas tikros, didelës vilties, apie kurià kalbëjome, tikrumas. Dël ðios prieþasties reikia liudytojø, visà save atidavusiø kankiniø, kad jie mums tai kasdien rodytø. Net darydami nereikðmingus pasirinkimus kasdieniame gyvenime, privalome teikti pirmenybæ gëriui, ne patogumui – þinodami, jog bûtent taip patys gyvename tikràjá gyvenimà. Pakartokime tai dar kartà: gebëjimas kentëti dël meilës tiesai yra þmogiðkumo matas. Taèiau ðis gebëjimas kentëti priklauso nuo vilties, kurià neðiojamës savyje ir kuria remiamës, pobûdþio ir dydþio. Bûdami sklidini didelës vilties, ðventieji ástengë þengti didþiuoju þmogiðkosios egzistencijos keliu, pirma nueitu Kristaus.

40. Norëèiau pridurti dar vienà nedidelæ, taèiau kasdieniam gyvenimui labai reikðmingà pastabà. Šiandien galbût maþiau praktikuojamam, bet dar neseniai labai paplitusiam pamaldumui buvo bûdinga mintis, jog nedidelius kasdienius vargus galima „paaukoti“, taip suteikiant jiems prasmæ. Toks pamaldumas neabejotinai turëjo perdëtø ir galbût nesveikø dalykø, taèiau vertëtø paklausti, ar jame neglûdëjo kaþkas, kas esminga ir pagalbu. Kà reiðkia „paaukoti“? Šie þmonës buvo ásitikinæ, jog savo nedidelius vargus gali áterpti á didájá Kristaus drauge kentëjimà, kad jie kaþkaip priklausytø drauge kentëjimo lobiui, kurio reikia þmonijai. Tada prasmæ ágyti ir prie gërio, meilës tvarkos prisidëti galëdavo ir nedideli kasdieniai sunkumai. Galbût turëtume paklausti, ar ðitai negalëtø mums vël tapti protinga perspektyva.

III. Teismas kaip vilties mokymosi bei lavinimo vieta

41. Didþiojo Baþnyèios Credo vidurinë dalis, kurioje kalbama apie Kristaus amþinojo gimimo ið Tëvo ir laikinio – ið Mergelës Marijos, jo kryþiaus, prisikëlimo bei gráþimo slëpiná, uþbaigiama þodþiais: „Jis vël garbingai ateis gyvøjø ir mirusiøjø teisti.“ Teismo perspektyva nuo ankstyviausiø laikø ligi pat kasdienio gyvenimo lygmens darë poveiká krikðèionims kaip jø dabartinio gyvenimo matas, kaip reikalavimas sàþinei ir kartu kaip dieviðkojo teisingumo viltis. Tikëjimas á Kristø niekada neþvelgë tik atgal ir á virðø, bet visada krypo ir priekin, á Vieðpaties nekart skelbtà teisingumo valandà. Toks þvilgsnis á ateitá darë krikðèionybæ svarbià dabarèiai. Krikðèioniø baþnytiniø pastatø, kuriuose norëta regimai iðreikðti istorinæ bei kosminæ tikëjimo á Kristø platybæ, rytinëje pusëje paprastai bûdavo vaizduojamas kaip karalius gráþtantis – vilties ávaizdis – Kristus, tuo tarpu vakarinëje, kaip atsakomybës uþ savo gyvenimà ávaizdis, – Paskutinis teismas, ðis ávaizdis tarsi ákandin palydëdavo krikðèionis, einanèius pro já ið baþnyèios á kasdienybæ. Teismo ikonografijos raidoje virðø vëliau vis labiau ëmë imti grësmingasis bei bauginantis teismo aspektas, akivaizdþiai labiau traukæs menininkus negu vilties, daþnai uþtemdytos grësmës þenklø, spindesys.

42. Naujaisiais laikais mintis apie Paskutiná teismà iðblësta: krikðèioniðkasis tikëjimas individualizuojamas ir pakrypsta pirmiausia á savo paties sielos iðganymà; visuotinës istorijos apmàstymà vis labiau ima þenklinti paþangos idëja. Vis dëlto pamatinis teismo lûkesèio turinys tiesiog neiðnyksta, bet dabar ágyja visiðkai kitoká pavidalà. XIX ir XX a. ateizmas, jo ðaknys ir tikslas, yra moralizmas – protestas prieð pasaulio ir jo istorijos neteisybes. Pasaulis, kuriame tiek daug neteisybës, nekaltøjø kanèios ir galingøjø cinizmo, negali bûti gerojo Dievo kûrinys. Dievas, kuris bûtø atsakingas uþ toká pasaulá, nebûtø teisingas ir juolab geras Dievas. Moralës vardu toks Dievas atmestinas. Tad ëmë atrodyti, kad teisingumà steigianèio Dievo nëra ir todël dabar paèiam þmogui tenka uþduotis kurti teisingumà. Jei protestas prieð Dievà ðio pasaulio kanèiø akivaizdoje suprantamas, tai pretenzija, jog þmonija dabar galinti ir turinti daryti tai, ko nedaro ir negali padaryti joks Dievas, iðpuikëliðka ir ið pagrindø neteisinga. Kad ið to kilo didþiausios þiaurybës ir daugybë teisës paþeidimø, neatsitiktina, tai nulemta tokios pretenzijos esminio klaidingumo. Pasaulis, pats turintis susikurti teisingumà, yra pasaulis be vilties. Niekas neatsiliepia á ðimtmeèiø kanèias. Niekas nelaiduoja, kad pasaulyje toliau nevieðpataus – kad ir kokiomis ideologinëmis atmainomis dangstydamasi – ciniðka galia. Didieji Frankfurto mokyklos màstytojai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno vienodai kritikavo ir ateizmà, ir teizmà. Horkheimeris radikaliai neigë, jog ámanoma rasti koká nors imanentiná Dievo pakaitalà, bet sykiu atmetë ir gero bei teisingo Dievo paveikslà. Smarkiai radikalizuodamas Senojo Testamento draudimà dirbintis paveikslà, jis kalba apie „visiðkai Kito“, kurio neámanoma pasiekti, „troðkimà“ – tai pasaulio istorijai adresuojamas troðkimo ðûksnis. Adorno irgi ryþtingai atmetë visus paveikslus, áskaitant mylinèio Dievo „paveikslà“. Bet jis lygiai taip pat nuolatos pabrëþdavo ðià „negatyviàjà“ dialektikà ir sakydavo, jog teisingumas, tikrasis teisingumas reikalaujàs pasaulio, „kuriame bûtø ne tik paðalinta esama kanèia, bet ir atðaukta tai, kas neatðaukiamai praëjæ“ (30). Taèiau tai – taikant pozityvius ir todël, jo akimis, netinkamus simbolius – reikðtø, kad be mirusiøjø prikëlimo teisingumo bûti negali. Tokia perspektyva suponuotø „kûno prisikëlimà, o tai idealizmui, absoliuèios Dvasios karalijai, visiðkai svetima“ (31).

43. Grieþto paveikslø atmetimo, kurio reikalaujama pirmuoju Dievo ásakymu (plg. Ið 20, 4), gali ir privalo nuolatos mokytis ir krikðèionis. Negatyviosios teologijos tiesà pabrëþë Laterano IV Susirinkimas, nedviprasmiðkai teigæs, jog bet koká panaðumà tarp Kûrëjo ir kûrinio visada pranoksta dar didesnis jø nepanaðumas (32). Vis dëlto tikintysis visus paveikslus neturi atmesti tokiu mastu, kad jis, kaip norëtø Horkheimeris ir Adorno, sustotø ties „ne“ abiem tezëms – teizmui ir ateizmui. Dievas pats dovanojo savo „paveikslà“ – þmogumi tapusiame Kristuje. Juo, Nukryþiuotuoju, iki galo paneigiami klaidingi Dievo paveikslai. Dievas dabar parodo savo veidà kenèianèiojo, besidalijanèio Dievo apleisto þmogaus bûviu, pavidalu. Šis nekaltai kenèiantysis tapo vilties tikrumu: Dievas yra, ir Dievas moka kurti teisingumà taip, kaip mes neástengiame ásivaizduoti ir tegalime nuvokti tikëjimu. Taip, kûno prisikëlimas yra (33). Teisingumas yra (34). Praeities kanèios „atðaukiamos“, atitaisymu atkuriama teisë. Todël tikëjimas Paskutiná teismà galiausiai ir pirmiausiai yra viltis – viltis, kurios bûtinybë aiðkiai iðryðkëjo pastarøjø amþiø pervartose. Esu ásitikinæs, jog teisingumo klausimas yra pagrindinis, bet kuriuo atveju stipriausias argumentas tikëjimo amþinàjá gyvenimà naudai. Vien individualus poreikis, kad iðsipildytø tai, ko neduota ðiame gyvenime, – mûsø laukiama nemirtinga meilë, neabejotinai yra svarbus pagrindas tikëti, jog þmogus sukurtas amþinybei, bet tik drauge suvokiant, kad istorijos neteisingumui nëra paliktas paskutinis þodis, ligi galo átikinama tampa Kristaus sugráþimo ir naujo gyvenimo bûtinybë.

44. Protestas prieð Dievà teisingumo vardu nieko neduoda. Pasaulis be Dievo yra pasaulis be vilties (Ef 2, 12). Tik Dievas gali sukurti teisingumà. O tikëjimas teikia mums tikrumà, jog jis tai daro. Paskutinio teismo ávaizdis pirmiausia yra ne siaubo, bet vilties ávaizdis, mums netgi galbût esminis vilties ávaizdis. Bet argi jis kartu nëra ir baimës ávaizdis? Að pasakyèiau: atsakomybës ávaizdis. Taigi ávaizdis tos baimës, apie kurià ðventasis Hilarijus sako, jog visø mûsø baimës vieta yra meilëje (35). Dievas yra teisingumas ir kuria teisingumà. Tai mûsø paguoda ir viltis. Bet jo teisingume sykiu glûdi malonë. Šitai suvokiame þvelgdami á nukryþiuotà ir prisikëlusá Kristø. Abu dalykai – teisingumas ir malonë – traktuotini neiðleidþiant ið akiø jø deramo vidinio ryðio. Malonë teisingumo nepanaikina. Neteisybës ji nepaverèia teise. Ji nëra kempinë, kuria viskas nuvaloma taip, kad visa, kas padaroma þemëje, galiausiai praranda bet kokià vertæ. Prieð toká dangø ir tokià malonæ, pavyzdþiui, savo Broliuose Karamazovuose pagrástai protestavo Dostojevskis. Amþinajame pokylyje piktadariai galiausiai nesëdës greta aukø be jokio skirtumo, tarsi nieko nebuvo ávykæ. Èia norëèiau pacituoti vienà Platono tekstà, kuriame atsispindi teisingo teismo nuvokimas, daug kuo iðliekantis tinkamas bei iðganingas ir krikðèionims. Mitologiniais vaizdais, kuriais perteikiama nedviprasmiðka tiesa, Platonas kalba apie tai, kad pabaigoje sielos stovës nuogos prieð teisëjà. Tada bus svarbu ne tai, kas jos kada nors buvo istorijoje, bet kas yra ið tikrøjø. „Tada prieð já [teisëjà] stos kokio nors karaliaus ar valdovo siela, ir jis neiðvys joje nieko sveika; ji iðraiþyta bei nusëta randø, kylanèiø ið melagingø priesaikø bei neteisybiø, <...> visa kreiva ir sklidina melo bei arogantiðkumo, joje nëra nieko tiesaus, nes ji uþaugusi be tiesos. Jis taip pat mato, jog savivalë, aistringumas, iðpuikimas ir neapdairus elgesys jà pripildë nesaikingumo bei begëdystës. Pamatæs tokià, jis nedelsdamas ámeta jà á kalëjimà, kuriame ji turi atkentëti uþsitarnautas bausmes. <...> Bet kartais pamato prieð save kitokià sielà, gyvenusià pamaldþiai ir garbingai <...>; jis ja pasigroþi ir pasiunèia á palaimintøjø salas.“ (36) Áspëdamas mus, Jëzus palyginime apie turtingà lëbautojà ir vargðà Lozoriø (Lk 16, 19–31) parodë mums tokià arogantiðkumo ir pertekliaus sugriautà sielà, kuri pati atvërë tarp savæs ir vargðo neáveikiamà prarajà – uþsisklendimo materialiniuose malonumuose prarajà, kito uþmirðimo, negebëjimo mylëti, dabar virstanèio deginanèiu ir nenumalðinamu troðkuliu, prarajà. Sykiu turime konstatuoti, kad Jëzus ðiame palyginime nekalba apie galutinæ lemtá po pasaulio teismo, bet perima vaizdiná, pasitaikantá, be kita ko, ankstyvajame judaizme, ir galvoje turi tarpiná bûvá tarp mirties ir prisikëlimo, kai galutinis nuosprendis dar nëra paskelbtas.

45. Šis ankstyvajam judaizmui bûdingas tarpinio bûvio vaizdinys apima mintá, kad sielos ne tiesiog laikomos laikinoje buveinëje, bet jau kenèia bausmæ, kaip rodo palyginimas apie turtingà lëbautojà, arba jau mëgaujasi laikinomis palaimos formomis. Galiausiai ðio bûvio siela gali bûti apvaloma bei gydoma ir taip parengiama bendrystei su Dievu. Ankstyvoji Baþnyèia tokius vaizdinius perëmë, ir ið jø vëliau Vakarø Baþnyèioje laipsniðkai iðsirutuliojo mokymas apie skaistyklà. Èia mums nebûtina tyrinëti sudëtingø istoriniø tokios raidos keliø; tiesiog paklauskime, apie kà èia kalbama. Þmogaus gyvenimiðkasis apsisprendimas su mirtimi tampa galutinis – jo gyvenimas atsiduria prieð Teisëjà. Þmogaus apsisprendimas, ágijæs pavidalà jo gyvenimo tëkmëje, gali turëti ávairiø formø. Gali bûti þmoniø, kurie visiðkai sugriovë savo paèiø tiesos troðkimà bei pasirengimà mylëti, þmoniø, kuriuose viskas virtæ melu, þmoniø, gyvenanèiø neapykanta bei trypianèiø savyje meilæ. Tai baisi mintis, bet kai kuriø mûsø istorijos asmenø tokie kontûrai kaip tik bauginamai iðryðkëja. Tokiø þmoniø nebûtø galima iðgydyti, gëris juose bûtø sugriautas negráþtamai: bûtent ðitai þymima þodþiu pragaras (37). Kita vertus, gali bûti labai tyrø þmoniø, leidusiø Dievui save visiðkai persmelkti ir todël visai atvirø artimui, þmoniø, kuriø bendrystë su Dievu jau dabar lemia visà jø bûtá ir kuriø nuëjimu pas Dievà tik atbaigiama tai, kas jie jau yra (38).

46. Taèiau mûsø patyrimas rodo, kad nei viena, nei kita nëra normalus þmogiðkosios egzistencijos atvejis. Daþniausiai – taip galime tarti – þmogus savo giliausioje esybëje iðlaiko galutiná ir vidiná atvirumà tiesai, meilei, Dievui. Taèiau darant sprendimus kasdieniame gyvenime, tas atvirumas nuolatos uþklojamas einant vis á naujus kompromisus su blogiu – daug purvo dengia tyrumà, kurio vis dar trokðtama ir kuris vis ið naujo iðnyra ið visa, kas þema, bei pasilieka sieloje. Kas tokiems þmonëms nutinka, kai jie stoja prieðais Dievà? Ar visas per jø gyvenimà susikaupæs purvas staiga tampa nebesvarbus? O gal yra kitaip? Šventasis Paulius Pirmajame laiðke korintieèiams kelia mintá, jog Dievo teismo poveikis skiriasi priklausomai nuo þmogaus bûklës. Paulius ávaizdþiais nori iðreikðti neregimybæ, todël tø ávaizdþiø negalime paversti sàvokomis – tiesiog dël to, jog neástengiame paþvelgti á pasaulá anapus mirties ir nesame jo patyræ. Ið pradþiø Paulius apie krikðèioniðkàjà egzistencijà sako, jog ji statoma ant bendro pamato – Jëzaus Kristaus. Tas pamatas tvirtas. Jei ðio pamato tvirtai laikomës, jei ant jo esame pastatæ savo gyvenimà, þinome, kad ðio pamato neástengs atimti në mirtis. Tada Paulius tæsia: „Ar kas ant ðio pamato stato ið aukso, sidabro, brangiøjø akmenø, medþio, ðieno, ðiaudø – kiekvieno darbas iðaiðkës. Teismo diena já iðkels aikðtën, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis iðtirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant pamato iðliks, tas gaus uþmokestá. O kieno darbas sudegs, tas praras uþmokestá; jis pats iðsigelbës, bet tartum per ugná“ (3, 12–15). Šiame tekste bet kuriuo atveju iðnyra aikðtën, jog kai kas pastatyta gali sudegti, jog pats iðgelbëjamasis turi pereiti per „ugná“, kad galutinai taptø gebantis priimti Dievà, atsisësti uþ amþinojo pokylio stalo.

47. Kai kurie dabartiniai teologai laikosi nuomonës, kad deginanti ir kartu gelbëjanti ugnis yra Kristus, Teisëjas ir Gelbëtojas. Susitikimas su juo yra lemiamas Teismo aktas. Jo akivaizdoje iðtirpsta visa netiesa. Bûtent susitikimas su Juo mus degindamas perkeièia ir iðlaisvina, kad tikrai taptume patys savimi. Mûsø gyvenimo statiniai tada gali pasirodyti besà buvæ sausi ðiaudai, gryna savigyra ir sugriûti. Bet ðis skausmingas susitikimas, kuriame atsiskleidþia tai, kas mûsø egzistencijoje buvo netyra ir nesveika, yra ir iðgelbëjimas. Kristaus þvilgsnis, jo ðirdies palytëjimas mus gydo skausmingai perkeisdamas, „tartum per ugná“. Tai palaimingas skausmas, kai ðventoji jo meilës galia mus degindama persmelkia taip, kad galiausiai tampame visiðkai savimi ir per tai visiðkai Dievo. Per tai taip pat iðryðkëja teisingumo ir malonës sampyna: mûsø gyvenimas nëra nesvarbus, taèiau purvas nedengia mûsø amþinai, jei bent iðliekame besitiesiantys á Kristø, tiesà ir meilæ. Jis jau sudegintas per Kristaus kanèià. Teismo akimirkà patiriame bei priimame ðá jo meilës pervirðá viso blogio pasaulyje ir mumyse atþvilgiu. Meilës skausmas virsta mûsø iðgelbëjimu ir dþiaugsmu. Akivaizdu, jog tokio perkeièianèio deginimo „trukmës“ negalime matuoti mûsø pasaulio chronologiniu matu. Perkeièiantysis ðio susitikimo „akimirksnis“ nepavaldus þemiðkiems laiko matams – tai ðirdies laikas, „perëjimo“ á bendrystæ su Dievu Kristaus Kûne laikas (39). Dievo teismas – viltis ir dël to, kad yra teisingumas, ir dël to, kad yra malonë. Jei teismas tebûtø malonë, padaranti visa, kas þemiðka, nereikðminga, Dievas mums liktø skolingas atsakymà á klausimà dël teisingumo – esmingai svarbø klausimà, adresuojamà istorijai ir Dievui. Jei jis tebûtø teisingumas, visa, kas mums pabaigoje liktø, bûtø baimë. Dievo tapimas þmogumi Kristuje abu dalykus – teismà ir malonæ – taip susiejo vienà su kitu, kad teisingumas atkuriamas: visi darbuojamës savo iðganymui „su baime ir drebëdami“ (Fil 2, 12), ir kartu malonë leidþia visiems puoselëti viltá ir pasitikint artintis prie Teisëjo, kurá paþástame kaip savo „uþtarëjà“, parakletos (plg. 1 Jn 2, 1).

48. Èia paminëtinas dar vienas svarbus motyvas praktikuoti krikðèioniðkàjà viltá. Vëlgi ankstyvajame judaizme jau bûta minties, kad tarpiniame bûvyje esantiems mirusiesiems galima padëti malda (pvz., 2 Mak 12, 38–45: I a. pr. Kr.). Atitinkamà praktikà savaime perëmë krikðèionys, ir dabar jos bendrai laikosi Rytø ir Vakarø Baþnyèia. Rytams svetimas nuskaistinamasis ir permaldaujamasis sielø kentëjimas „anapus“, uþtat þinomos palaimos arba ir kanèios ávairios pakopos tarpiniame bûvyje. Bet Eucharistija, malda ir iðmaldomis mirusiøjø sieloms galima suteikti „poilsio ir atgaivos“. Tai, kad meilë gali nusidriekti á anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas ið kito imti, visais ðimtmeèiais buvo pamatinis krikðèionijos ásitikinimas, ligi ðiandien iðliekantis paguodþiama patirtimi. Kas gi nejauèia poreikio savo á anapus iðkeliavusiems artimiesiems pasiøsti gerumo, dëkingumo ar ir praðymo atleisti þenklo? Dabar bûtø galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisianèiu bei gelbëjanèiu Vieðpaèiu, tai kaip tam poveiká gali daryti treèiasis, kad ir koks artimas bûtø? Tokiø klausimø akivaizdoje turime suvokti, kad në vienas þmogus nëra uþdara monada. Mûsø egzistencijos viena su kita susijusios, sujungtos tarpusavyje daugialypiø sàveikø. Niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neiðgelbëjamas vienas. Á mano gyvenimà, á tai, kà màstau, kalbu, darau, veikiu, ásiterpia kitø gyvenimas. Ir prieðingai, mano gyvenimas ásiterpia á kitø gyvenimà – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano praðymas dël kito, net ir po jo mirties, nëra kas nors svetima, iðoriðka. Kadangi egzistencijos tarpusavyje susipynusios, mano padëka jam, mano malda uþ já gali turëti átakos jo iðtyrinimui. Sykiu nëra reikalo imtis þemiðkà laikà perskaièiuoti á dieviðkàjá laikà: sielø bendrystëje þemiðkasis laikas pranokstamas. Prisiliesti prie kito ðirdies niekada ne vëlu ir nëra bergþdþia. Taip dar kartà iðryðkëja svarbus krikðèioniðkojo vilties supratimo elementas. Mûsø viltis visada ið pagrindø yra viltis dël kitø; tik tada ji tikrai yra viltis ir mano paties atþvilgiu (40). Kaip krikðèionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save iðgelbëti? Turime taip pat klausti: kà galiu padaryti, kad iðgelbëti bûtø kiti ir kad kitiems patekëtø vilties þvaigþdë? Bûtent tada bûsiu daugiausiai padaræs ir dël savo paties iðgelbëjimo.

Marija – vilties þvaigþdë

49. Vienu VIII ar IX a. sukurtu himnu Baþnyèia jau per tûkstantá metø sveikina Marijà, Vieðpaties Motinà, kaip „jûros þvaigþdæ“: Ave maris stella. Þmogaus gyvenimas reiðkia buvimà pakeliui. Kokio tikslo link? Kaip atrandame gyvenimo kelià? Gyvenimas atrodo it plaukimas per daþnai tamsià ir audringà istorijos jûrà, dairantis kelià mums rodanèiø þvaigþdþiø. Tikrosios mûsø gyvenimo þvaigþdës yra teisingai gyventi mokëjæ þmonës. Jie yra vilties ðviesuliai. Þinoma, pati ðviesa, saulë, patekëjusi virð visø istorijos tamsybiø, yra Jëzus Kristus. Bet kad já atrastume, mums reikia ir artimø ðviesuliø – þmoniø, dovanojanèiø ðviesà ið ðviesos ir taip rodanèiø kryptá, kuria turëtume plaukti. Ir koks þmogus labiau uþ Marijà galëtø bûti mums vilties þvaigþdë – ji, kuri savuoju „taip“ pati atvërë Dievui duris á mûsø pasaulá, ji, kuri tapo gyvàja Sandoros skrynia, kurioje Dievas priëmë kûnà, tapo vienu ið mûsø, iðskleidë tarp mûsø savo palapinæ (plg. Jn 1, 14)?

50. Todël kreipiamës á jà: Šventoji Marija, tu buvai viena ið tø nuolankiø bei didþiø Izraelio sielø, kurios, kaip Simeonas, laukë „Izraelio paguodos“ (Lk 2, 25), kaip Ona, – „Jeruzalës iðvadavimo“ (Lk 2, 38). Tu gyvenai ðventuosiuose Izraelio raðtuose, kuriuose kalbëta apie viltá, – apie Abraomui ir jo palikuonims duotà paþadà (plg. Lk 1, 55). Suprantame tave iðtikusá ðventàjá iðgàstá, kai Dievo angelas áþengë á tavo namus ir tau praneðë, jog turësi pagimdyti tà, kurio laukë Izraelis, laukë pasaulis. Per tave, per tavo „taip“ tûkstantmeèiø viltis turëjo tapti tikrove, áþengti á ðá pasaulá bei jo istorijà. Tu nepabûgai ðios uþduoties didybës ir iðtarei „taip“: „Štai að Vieðpaties tarnaitë, tebûna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Kai, kupina ðventojo dþiaugsmo, per Judëjos kalnus skubëjai pas savo giminaitæ Elzbietà, tu tapai bûsimosios Baþnyèios, savo ásèiose per istorijos kalnus neðanèios pasaulio viltá, ávaizdþiu. Taèiau greta dþiaugsmo, kurá ðimtmeèiams iðsakei bei apdainavai savuoju Magnificat, tau buvo þinomi ir migloti pranaðø þodþiai apie Dievo tarno kanèià ðiame pasaulyje. Virð gimimo Betliejaus tvartelyje ðvytëjo angelø spindesys, taèiau sykiu ðiame pasaulyje pernelyg jautësi ir Dievo neturtas. Senasis Simeonas prabilo apie kalavijà, perversiantá tavo ðirdá (plg. Lk 2, 35), apie prieðtaravimo þenklà, kuriuo ðiame pasaulyje taps tavo Sûnus. Prasidëjus Jëzaus vieðajai veiklai, turëjai pasitraukti á ðalá, kad galëtø augti naujoji ðeima, kurià ásteigti jis buvo atëjæs ir kuri turëjo iðaugti ið jo þodþio klausanèiøjø bei jo besilaikanèiøjø (plg. Lk 11, 27 ir t.). Nepaisant Jëzaus pradinës veiklos didybës bei sukelto dþiaugsmo, tau jau Nazareto sinagogoje teko patirti þodþiø apie „prieðtaravimo þenklà“ tiesà (plg. Lk 4, 28 ir t.). Tu iðgyvenai didëjanèià prieðiðkumo bei atmetimo galià, vis labiau besitvenkusià apie Jëzø bei virtusià kryþiaus valanda, kai pasaulio Gelbëtojà, Dovydo ápëdiná, Dievo Sûnø turëjai iðvysti mirðtantá tarp nusikaltëliø kaip nesëkmës iðtiktàjá bei pajuokai iðstatytàjá. Tu iðgirdai þodþius: „Moterie, ðtai tavo sûnus!“ (Jn 19, 27). Nuo kryþiaus gavai naujà misijà. Kryþiaus dëka naujaip tapai motina – visø, kurie tiki á tavo Sûnø Jëzø ir nori juo sekti, motina. Skausmo kalavijas pervërë tavo ðirdá. Ar numirë viltis? Ar pasaulis galutinai tapo be ðviesos, gyvenimas – be tikslo? Tà valandà tu neabejotinai viduje girdëjai angelo þodþius, kuriais jis per apreiðkimà atsiliepë á tavo iðgàstá: „Nebijok, Marija!“ (Lk 1, 30). Kaip daþnai tà pat savo mokiniams buvo sakæs Vieðpats, tavo Sûnus: Nebijokite! Golgotos naktá ið naujo iðgirdai tai savo ðirdyje. Savo mokiniams prieð iðdavimà jis buvo pasakæs: „Jûs bûkite dràsûs: að nugalëjau pasaulá“ (Jn 16, 33). „Tenebûgðtauja jûsø ðirdys ir teneliûdi“ (Jn 14, 27). „Nebijok, Marija!“ Nazareto valandà angelas tau taip pat buvo pasakæs: „Jo karaliavimui nebus galo“ (Lk 1, 33). Galbût jo karaliavimas pasibaigë dar neprasidëjæs? Ne, prie kryþiaus tu, vadovaudamasi Jëzaus þodþiais, tapai tikinèiøjø motina. Kupina ðio tikëjimo, kuris net Didþiojo penktadienio tamsybëje darë viltá tikrà, tu sulaukei Velykø ryto. Prisikëlimo dþiaugsmas palytëjo tavo ðirdá ir dabar ið naujo suvedë tave su mokiniais, turëjusiais tapti Jëzaus ðeima per tikëjimà. Tu buvai tarp tikinèiøjø, Jëzui áþengus á dangø vieningai meldusiø dovanoti Šventàjà Dvasià (plg. Apd 1, 14) ir gavusiø jà Sekminiø dienà. Jëzaus „karaliavimas“ buvo kitoks, negu ásivaizdavo þmonës. Jis prasidëjo tà valandà, ir ðiam „karaliavimui“ nebus galo. Tu pasilieki tarp mokiniø kaip jø motina, kaip vilties motina. Šventoji Marija, Dievo Motina, mûsø Motina, pamokyk mus kartu su tavimi tikëti, viltis, mylëti. Parodyk mums kelià á jo karalystæ. Jûros Þvaigþde, ðviesk mums ir vesk mus mûsø kelyje!

Roma, prie ðventojo Petro, 2007-øjø, treèiøjø mano pontifikato metø, lapkrièio 30-oji, Šventojo apaðtalo Andriejaus ðventës diena.

Popieþius Benediktas XVI

1. Corpus Inscriptionum Latinorum, t. 4, Nr. 26003. 
2. Plg. Poem. dogm., V, 53–64: PG 37, 428–429. 
3. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1817–1821.
4. Summa Theologiae, II–IIae, q. 4, a. 1.
5. H. KÖSTER: ThWNT, VIII (1969), p. 585.
6. De excessu fratris sui Satyri, II, 47: CSEL 73, 274.
7. Ten pat, II, 46: CSEL 73, 273.
8. Plg. Ep. 130 Ad Probam 14, 25–15, 28: CSEL 44, 68–73.
9. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1025.
10. Jean Giono, Les vraies richesses, 1936, Préface, Paris 1992, p. 18–20: H. De Lubac, Catholicisme. Aspects sociaux du dogme, Paris 1983, p. VII.
11. Ep. 130 Ad Probam 13, 24: CSEL 44, 67.
12. Sententiae III, 118: CCL 6/2, 215.
13. Plg. ten pat, III, 71, 470–473.
14. Novum Organum I, 117.
15. Plg. ten pat, I, 129.
16. Plg. New Atlantis.
17. Werke IV, hg. W. Weischedel (1956), p. 777.
18. I. Kant, Das Ende aller Dinge: Werke VI, hg. W. Weischedel (1964), p. 190.
19. Capita de charitate, Centuria 1, cap. 1: PG 90, 965.
20. Plg. ten pat: PG 90, 962–966.
21. Conf. X, 43, 70: CSEL 33, 279.
22. Sermo 340, 3: PL 38, 1484; plg. F. Van der Meer. Augustinus der Seelsorger (1951), p. 318.
23. Sermo 339, 4: PL 38, 1481.
24. Conf. X, 43, 69: CSEL 33, 279.
25. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2657.
26. Plg. In 1 Joannis 4, 6: PL 35, 2008 ir t.
27. Plg. Testimoni della speranza, Città Nuova 2000, p. 156 ir t.
28. Breviarum Romanum, Ad Officium lectionis, 24 Novembris.
29. Sermones in Cant., Serm. 26, 5: PL 183, 906.
30. Negative Dialektik (1966), treèioji dalis, III, 11: Gesammelte Schriften. Bd. VI, Frankfurt/Main 1973, p. 395.
31. Ten pat, antroji dalis, p. 207.
32. DS 806.
33. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 988–1004.
34. Plg. ten pat, 1040.
35. Plg. Tractatus super Psalmos, Ps 127, 1–3: CSEL 22, 628–630.
36. Gorgijas, 525a–526c.
37. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1033–1037.
38. Plg. ten pat, 1023–1029.
39. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1030–1032.
40. Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1032.